Ginti silpnuosius, nebūti abejingiems – visų pareiga
Lietuvą supurtė Kėdainių įvykis, kai smurto auka tapo mažas berniukas. Kasdien per žiniasklaidos priemones girdime apie vienoje ar kitoje šeimoje skriaudžiamus vaikus. Bet jau girdime, nes kažkas garsiau šaukia, jau neužsimerkia, jau nenusisuka, jau imasi priemonių.
Po rezonansinio įvykio sukruto ir valdžios institucijos, įpareigotos rūpintis vaikais, vaikų gerove ir saugumu. Ir pradėjo mojuoti naujais projektais, nauja reorganizacija ir t. t. Bet nuo ko pradėti, niekas nežino.
Svarbu budrūs ir neabejingi kaimynai
Teko kalbėtis ir išklausyti įvairias žmonių nuomones. Paprastų žmonių, kaimynų, kurie gyvena šalia ir puikiai pažįsta ir žino asocialių ar socialinės rizikos šeimų gyvenimą, mato ir žino, kaip kenčia vaikai, kad jie kartais ateina ir duonos paprašyti, ir nakčiai priglausti.
Daugelis piktinasi, kad piktnaudžiaujantiems alkoholiu asmenims mokamos pašalpos, kurios ne visada panaudojamos maistui įsigyti. „Tik pasižiūrėkit, ką perka tokių šeimų motinos ar tėvai pašalpų mokėjimo dieną. Prekių vežimėlyje šalia būtiniausio maisto atsiduria pakuotės pigiausio alaus ar vyno ir cigarečių pakeliai. Saldumynų ar vaisių vaikams nupirkti pamirštama arba pasiteisinama, kad tam neužtenka pinigų. Pati mačiau savo akimis, pažįstu tuos žmones“, – pasakojo viena moteris.
O kai tėvai prisigeria, vaikai jiems trukdo, nes prašo dėmesio ar maisto. Tada ir iki smurto netoli…
Kas galėtų padėti išvengti smurto šeimose? Naujasis įstatymas (jeigu jį priims), draudžiantis mušti ir žaloti vaikus? Kad pakeis Vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumą?
„Jokie įstatymai nepakeis situacijos, tik nebent atriš rankas pareigūnams veikti. Jie galės iš karto paimti vaikus iš nesaugios aplinkos. Tik kitas klausimas – kur dėti paėmus? Kaip paaiškėjo, policija tam neturi įgaliojimų, o vaiko teisių apsaugos specialistai po darbo valandų nedirba. Tai kur dėti paimtą kūdikį, šiek tiek didesnį mažylį ar mokyklinuką? Na, kūdikį gal priims į ligoninę, o ką su kitais daryti? Kitas svarbus niuansas – policija ar vaiko teisių apsaugos darbuotojai negali visą parą budėti prie probleminės šeimos. Į vaikus, ypač lankančius darželius ar mokyklas, didesnį dėmesį turėtų atkreipti auklėtojai, jie pirmieji turėtų pastebėti vaikų mušimo žymes, o sugebant paklausinėti, vaikai labai noriai viską papasakoja. Apie negerus dalykus, girtavimą ar muštynes turi ir gali pranešti kaimynai. Turime visi būti pilietiški ir neleisti, kad būtų žiauriai mušami ar žudomi vaikai. Man slogų įspūdį paliko to mažo nužudyto vaikučio laidotuvės. Kiek daug svetimų žmonių verkė, gailėjo… Bet juk ta šeima gyveno daugiabutyje, kaimynai girdėjo vaiko klykimą, tai ko jie tada nieko nedarė, o tylėjo, nenorėdami kištis į kitų gyvenimą? O kai vaiko nebėra, nėra ko po laiko vaidinti pilietiškus“, – apmaudą liejo kita pašnekovė.
Iš kur turi atsirasti laikini globėjai?
Suprantama, nebloga išeitis būtų, kad atsirastų šeimų – laikinų globėjų. Bet kas norės tokiais būti? Mieste gal ir atsiras, bet kaimo vietovėje bus sunkiau. Jeigu iš socialinės rizikos šeimos paimti vaikai bus nuvežti pas laikinus globėjus toje pačioje seniūnijoje ar kaime, gerai nebus. Štai viena pašnekovė sakė: „Aš gyvenu viena, dar sveikatos turiu, galėčiau pagloboti ir svetimus vaikus kokią savaitę, kitą. Bet kas man garantuos, kad tos šeimos tėvai, sužinoję, kur jų vaikai, neateis daužyti langų? O po kiek laiko dar ir namus padegs… Ne, mes dar nepriaugom iki to, kad nebūtų reikalingi vaikų globos namai. Žinoma, ne tokie, kokie yra dabar. Vaikų skaičius juose turėtų būti daug mažesnis, auklėjimas – kitoks, su vaikais daugiau turėtų dirbti psichologai, tikri specialistai. Juk vaikai patenka į globos namus jau traumuoti, jie pažeidžiami, jų širdelės ir taip kraujuoja… Vaikų namų auklėtiniai neturi būti išnaudojami nei prievartaujami – kur žiūri, ką veikia globos namų darbuotojai? O kad per daug vaikų globos namuose, tai faktas – dėl to irgi kyla daug skaudžių dalykų.
Reikėtų auklėti tėvus, mokyti socialinių įgūdžių
Auklėti tėvus – sunkus darbas. Juk tėvais paprastai tampama jau suaugus, turint savo gyvenimo patirtį ir nuomonę. Tačiau jeigu tėvai nesugeba atlikti savo pareigų, nesugeba auklėti ir prižiūrėti savo vaikų, tuo pradeda rūpinti „valdiškos įstaigos“. Už vaikų nepriežiūrą, socialinių įgūdžių stoką, alkoholio vartojimą, smurtą šeimos įtraukiamos į socialinės rizikos šeimų sąrašą, jas lanko socialiniai darbuotojai.
„Kur daug socialinės rizikos šeimų, ten reikia ir daugiau darbuotojų. Tačiau tenka pasakyti, kad reikia ir tokių darbuotojų (gal socialinių darbuotojų padėjėjų, gal savanorių), kurie pamokytų ir padėtų šeimai išmokti atlikti pačius paprasčiausius darbus, tokius kaip valgio gaminimas, skalbimas, kambarių tvarkymas ir švaros palaikymas. Socialinis darbuotojas neturėtų apsiriboti patikrindamas, ar yra maisto šaldytuve, ar pakankamai šilta, ar vaikai turi kuo apsirengti. Ne paslaptis, kad kai kurios šeimos, nors ir gyvena kaime, nelaiko jokio gyvuliuko, nepasivargina ir daržą pasisodinti, turėti ant šeimos stalo savų daržovių. Tad, mano nuomone, reikėtų didesnės pagalbos šeimai, motinai ir tėvui, prie namų ūkio darbų pratinant ir vaikus“, – dėsto savo nuomonę kita pašnekovė.
Dar vienas vyriškis išsakė nuomonę, kad tėvus, kurie skriaudžia ir neprižiūri vaikų, reikia siųsti pas psichologą ar specialistą, kuris sugebėtų išaiškinti tarpusavio santykius ir bendravimo subtilybes. „Jeigu tėvai nemoka elgtis su vaikais, reikia juos pamokyti. O jeigu paėmė vaikus iš šeimos vieną kartą, reikia, kad tai būtų signalas, jog gali prarasti visam laikui. Turi matytis aiški pažanga ir tėvų noras juos susigrąžinti. Man atrodo, kad geriančius tėvus mažai paveikia, jeigu vieną dieną vaikus paima, o kitą dieną – grąžina.
Ne nuo to galo pradeda
Pasak vieno pašnekovo, suglumino viešoje erdvėje pareikšta atsakingų asmenų nuomonė, kad reikia priimti naujus įstatymus ar įsakymus, keisti Vaiko teisių skyrių pavaldumą savivaldybėse. Ne nuo to galo pradedama. Kodėl neišklausomi patys socialiniai darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su šeimomis? Ar žinome, kokių jie turi pasiūlymų ir pageidavimų?
Yra tokių agresyvių šeimų, į kurių namus baisu vienai moteriai įžengti. Juolab naktį, kai tave pažadinę kviečia padėti. Kas atsakys, jeigu būsi užpulta ir sužalota? Juk kol kas socialiniai darbuotojai ir negali eiti į šeimas nedarbo metu. Pasielgsi žmogiškai, jautriai, bet nukentėsi pats.
Prieš keletą metų teko stebėti situaciją, kai girtas vaikinas iš socialinės rizikos šeimos iššoko pro duris su kirviu. Gerai, kad socialinę darbuotoją buvo atlydėjęs policijos pareigūnas, kuris įspėjo, kad turi ginklą…
Dauguma kalbintų vyrų išsakė nuomonę, kad daug vaikų pagimdžiusioms ir jų neprižiūrinčioms, alkoholį vartojančioms motinoms būtų galima pasiūlyti sterilizuotis. O gal net ir jų vyrams…
Daugelis kalbintų šia tema žmonių mano, kad eilinį kartą valdžia pradeda ne nuo to galo. Socialinės rizikos šeimoms jokie įstatymai negalioja, jie gyvena pagal savus įsitikinimus. Jiems uždirbti pinigų nereikia – maistui gauna, labdara aprūpinama, o dažnas dar ir butą ar kitokį gyvenamąjį plotą gauna. Taip mąsto ir jų vaikai, taip mąstys ir kita karta, žinanti savo teises. Apie pareigas niekas nieko neaiškina…
Kol pajėgia, tėvai muša ir taip „auklėja“ vaikus. Netrukus gyvenimo ratas apsisuks, ir tada gelbėsime tėvus ar senelius nuo smurtaujančių vaikų…
