Reikia daug dirbti, kad sėkmė ateitų, ir dar daugiau – kad nenusigręžtų

Prienų socialinių paslaugų centro kolektyvas, galbūt ir lankytojai dar nepamiršo prieš keletą metų centre dirbusio linksmo, kūrybingo, visų spėto pamilti jauno menininko Tado Traidaro. Jau trejus su puse metų Tadas gyvena Vilniuje, kur dirba dailės mokytoju dviejose mokyklose: Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje bei Vilniaus „Genio“ progimnazijoje, turi ir daugiau įdomios veiklos.

Kai paskutinį kartą kalbėjomės su Tadu, jis atvirai pasidalino svajone išvykti dirbti į Vilnių. Akivaizdu, kad idėjomis ir entuziazmu trykštančiam jaunuoliui buvo per ankšta mažame mieste, sostinėje jis tikėjosi daugiau galimybių ir erdvės kūrybai, saviraiškai. Ir štai – svajonė tapo realybe. Tadas dirba ir gyvena Vilniuje, be darbo mokyklose, vadovauja dviem amatų būreliams, dažnai su mokiniais dalyvauja įvairiuose dailės konkursuose, taip pat veda seminarus mokytojams. Laikydamiesi susitarimo, po kelerių metų kalbamės ir vėl – apie tai, kaip sekasi, su kokiais iššūkiais teko susidurti ieškant savęs ir savo vietos kūryboje bei gyvenime.

Prieš pusketvirtų metų, mums kalbantis, pasidalinai savo mėgstamu posakiu: „Mano sėkmė labai didelė, todėl iki manęs eina labai mažais žingsneliais“. Kurioje vietoje yra dabar Tavo sėkmė? Ar ji tavo draugė, ar kažkas, ką reikia dar vis jaukintis, vilioti?

Prieš trejus su puse metų persikrausčiau gyventi ir dirbti į Vilnių. Mano svajonė įsitvirtinti didmiestyje vis dar pildosi – nors jog jau nueitas iš tiesų ilgas kelias, prieš akis dar nemažai iššūkių. Tačiau man nauji iššūkiai yra gyvenimo adrenalinas, kuris skatina tobulėti, judėti pirmyn, siekti užsibrėžtų tikslų, kurių dar turiu tikrai daug. Kurioje vietoje dabar yra mano sėkmė? Manau, kad pusiaukelėje. Sakoma, kad sėkmė yra mūsų rankose. Tad tai ir stengiuosi daryti kasdien – daug dirbu, kad sėkmė nuo manęs nenusigręžtų.

Ar nesigaili darbą Prienuose, kur gana greit įsitvirtinai ir pelnei bendruomenės pripažinimą, iškeitęs į didmiestį? Juk reikėjo viską pradėti iš pradžių? Su kokiais sunkumais susidūrei Vilniuje pirmais metais ir kaip sekėsi juos įveikti?

Darbas Prienuose buvo nuostabus gyvenimo tarpsnis, kuris man suteikė daug žinių, patirties bei paruošė tolimesnei veiklai kitame mieste. Neslėpsiu – mane visada lydi malonūs sentimentai, prisiminus laiką dirbant Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centre. Išvykstant į šalies sostinę labiausiai gaila buvo palikti žmones, su kuriais dirbau: Eugeniją Sargevičienę, kuri yra viena iš pačių nuostabiausių žmonių, sutiktų per visą laiką, taip pat centro direktorę ir pavaduotoją, su kuriomis visada palaikėme puikius darbinius santykius. Su didele nostalgija prisimenu senjorų grupę, kurios nariai su ašaromis akyse mane išlydėjo paskutinę darbo dieną. Taip pat dažnai pagalvoju apie neįgaliųjų grupę, kuri savo pozityvumu mane išmokė džiaugtis gyvenimu. Manau, kad darbinė patirtis Prienuose suformavo mano, kaip žmogaus, vertybes, išmokė džiaugtis mažais dalykais bei optimistiškai žvelgti į pasaulį.

Vilniuje gyvenimą pradėjau nuo visiško nulio. Gyvenimas sostinėje labai skiriasi nuo gyvenimo provincijoje dėl itin greito kasdieninio tempo. Pradėjęs dirbti mokykloje susidūriau su nemažai sunkumų – teko ieškoti tinkamos darbo taktikos, kad užtikrinčiau sklandų darbą sostinės mokykloje. Kadangi didmiesčio mokiniai yra daug aktyvesni, teko įdėti nemažai pastangų, kad patraukčiau jų dėmesį ir susidomėjimą. Tačiau pastangos nenuėjo veltui – pelniau mokinių pasitikėjimą. Dažnai tenka išgirsti mokinius kalbant, esą jie su nekantrumu laukia mano pamokos. Mokytojui – tai didžiausia padėka.

Niekada nestokojau naujų idėjų, tad pastebėjęs didelį susidomėjimą mano vedamomis dailės pamokomis, nusprendžiau papildomai organizuoti meninės veiklos užsiėmimus. Taip atsirado amatų būreliai. Sulaukęs didelio vaikų susidomėjimo, nusprendžiau savo idėjomis pasidalinti ir su suaugusiaisiais, rengiu jiems seminarus įvairiomis temomis.

Ar greit suradai draugų, bendraminčių? Kokie žmonės, palyginti su tais, kurie buvo Prienuose, Tave supa ten? Ar labai reikėjo keistis pačiam ir prie kažko prisitaikyti?

Iš tiesų nebuvo sunku susirasti naujų draugų, kadangi tai vyko savaime. Šiuo metu labai džiaugiuosi turėdamas tikrų draugų ir bičiulių, kurie visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, patarti bei palaikyti, kai to reikia. Dažnai atrodo, kad tuos žmones pažįstu jau labai seniai. Kalbant apie žmonių skirtumus, galiu drąsiai sakyti, kad jų yra nemažai: vilniečiai daug drąsesni, labai veržlūs ir mėgstantys iššūkius, tad šie bruožai mane patį labai motyvuoja ir verčia judėti pirmyn. Šiuo metu mane supantys žmonės yra labiau vakarietiški, daug rečiau pasiduodantys stereotipiniam mąstymui bei daug atviriau vertinantys gyvenimą. Jie nelipdo žmonėms etikečių ir nebijo atvirai išreikšti savo nuomonę.

Respublikinėje spaudoje teko skaityti, kad jau dirbdamas Vilniuje, su vaikais, buvai įvertintas ir net, jeigu neklystu, Prezidentūroje? Kaip Tau sekasi darbiniame ir kūrybiniame kelyje? Kokie pokyčiai įvyko ir kaip jie keičia Tavo gyvenimą?

Pradėjęs dirbti Vilniuje supratau, kad, norint būti pastebėtam, teks įdėti nemažai darbo. Didmiestyje yra daug sudėtingiau išsiskirti iš kitų dėl gerokai didesnės konkurencijos. Tačiau yra ir kita medalio pusė – tokia konkurencinga aplinka verčia ieškoti naujų idėjų ir dar labiau siekti užsibrėžto tikslo. Įsidrąsinęs naujame darbe, sugebėjau atrasti būdų, kaip sudominti mokinius, kaip išmokyti juos domėtis daile, kaip pamilti kūrybinį darbą bei lavinti jų vaizduotę. Džiaugiuosi, kad tiek mokiniai, tiek jų tėveliai suprato, kad dailė nėra nereikšminga dėstoma disciplina. Labai džiaugiuosi pasiektais rezultatais, tarp kurių – prizinės vietos respublikiniuose dailės konkursuose, mokinių darbų pastebėjimas užsienyje, įvairios padėkos už dalyvavimą projektuose, įskaitant ir įvertinimą Prezidentūroje.

Kai yra tiek daug veiklos, atsiranda būtinybė papildomos nišos, kurią norėčiau užpildyti netolimoje ateityje įsteigęs savo menų mokyklėlę. Taip pat turiu planų įkurti „kūrybinės veiklos namus“, kurių durys būtų atvertos žmonėms, norintiems ugdyti ir lavinti meninę raišką, mokytis rankdarbių. Manau, kad tai būtų puiki alternatyva šiais sparčiai besivystančių technologijų laikais, kai dažnai užmirštamos tikrosios vertybės, žmogiškumas ir gyvas bendravimas.

Kam labiausiai esi dėkingas už tai, ką gyvenime veiki ir kur esi?

Labiausiai esu dėkingas savo artimiausiems draugams, kurie paskatino atvykti į Vilnių. Jie man padėjo adaptuotis naujoje aplinkoje, padėjo nesijausti vienišam naujame mieste. Taip pat esu dėkingas Prienų socialinių paslaugų centro kolegoms, kurie įvertimo mano pastangas ir įtikino siekti užsibrėžtų tikslų. Esu dėkingas savo nuostabiai mamai, kuri mane palaiko visose gyvenimo situacijose, nepaisant to, kokios nutrūktgalviškos jos būtų.

Ar dažnai grįžti į namus Balbieriškyje?

Tiesą pasakius, dėl įtempto grafiko ir papildomų veiklų, susijusių su vedamu amatų būreliu, namus aplankau vis rečiau. Savaitgaliais dažniausiai vyksta pasiruošimo darbai darbo savaitei, taip pat tenka padirbėti ties ateities planais, kurių kol kas atskleisti nenorėčiau.

Kažkada taip pat labai gražiai esi pasakęs: „Visų gerų dalykų gyvenime reikia išlaukti.“ Kokie geriausi dalykai gyvenime Tau yra nutikę, kurių teko palaukti? Ir turbūt ne tik laukti, bet ir dėl jų pasistengti? Ir ko dar lauki? Kokios mintys ir svajonės sukasi Tavo galvoje?

Dažnai pagalvoju, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde, kadangi likimas man tikrai dosnus. Laimingi mokiniai ir jų tėveliai man yra didžiausias atpildas už darbą. Džiaugiuosi, kad mano darbas prisideda prie vaikų ugdymo, taip augu ir tobulėju aš pats. O apie svajones garsiai kalbėti nenorių, jų – labai daug. Tikiuosi, kad užteks laiko jas visas įgyvendinti. Gal kada nors, po kelerių metų, apie tai pasikalbėsime…

Ko palinkėtum bijantiems iššūkių ar nesiryžtantiems keisti savo gyvenimo žmonėms?

Visi žmonės turi baimių, tai natūralu. Tačiau svarbiausia – visada turėti artimųjų palaikymą. Tad linkiu, kad kiekvienas iš mūsų gyvenime turėtų tikrą atramą, tikrų ir nuoširdžių draugų bei artimųjų, kurie skatintų judėti pirmyn. Reikia atminti, kad kuo anksčiau pradėsi įgyvendinti savo planus, tuo greičiau galėsi mėgautis darbo vaisiais. Svarbu turėti savo tvirtą nuomonę, nepasiduoti negatyvumui, daug šypsotis, pakelti aukštai galvą ir eiti pirmyn.

Sėkmės Tau įgyvendinant svajones, įveikiant visas kliūtis ir iššūkius!