„Iš motinos dulkės gimęs nežinomybės metais“ („Esu“, p. 9)
Man tarsi kalėdinis stebuklas buvo nauja pažintis su puikia poezija ir gražiu, išlakiu poetu, išleidusiu jau aštuonias knygas, Baliu Jakubausku. Esu skaičiusi tik keletą jo knygų recenzijų, bet kažkodėl nesusidomėjau pačiais eilėraščiais. Bet netikėta pažintis prieš Kalėdas, belaukiant vizito prie gydytojos kabineto, ir mažos knygelės „Esu“ (2004 m.) dovana maloniai nustebino, nudžiugino ir paskatino ne tik perskaityti visą jo kūrybą, bet ir supažindinti su ja mūsų skaitytojus. Kadangi pažintį pradėjau ne nuo pirmojo rinkinio „Sūpuoklėse“ (1992 m.), ne nuo antrojo „Aš vienas toks“ (1993 m.), o nuo trečiojo, tai ir pradėsiu džiaugtis juo. Vieno sakinio anotacijoje teigiama, kad tai „ažūrinės miniatiūros – nustebina šviesiu, brandžiu pasaulio pamatymu ir čiurlionišku tapybiškumu“. Ir tikrai nustebina. Kiekvienas trumpučio eilėraščio sakinys – išradinga, talpi, spalvinga metafora, piešianti gamtos, o kartu ir žmogaus būties mirksnį. Eilėraščiai, kaip dabar sakoma, ambivalentiški, teigiantys gamtos ir žmogaus neatsiejamą dermę. Nuolat derinama visuma ir dalis, didybė ir smulkybė, makro ir mikro pasaulių paslaptis ir grožis.
Pirmoji miniatiūra kviečia skaitytoją atverti savo paties proto ir jausmų galias ir ten surasti grožio turtus: „Praskleisk proto / samanas – pilna / minčių spanguolių. / Mėnulio raudonos / ašaros briedžio / pėdoje“ (p. 5). Metaforos tokios netikėtos, išieškotos, kad norisi jas išmokti atmintinai. „Per pienės pūko / skrydį už upės / aštraus vingio – / trys mylios iki / meilės, iki mirties“ (p. 6). „Tik ūkanos / atspindi ateitį. / Įkyriai aižo / rūpesčius minčių / šykštuolės voverės / Nuobodžiai, pranašystės / maldą švokščia“ (p. 7). „Tarytum arčiau / obelų viršūnėmis – / taip švelniai sklaido / žiedus vėjas <…> suraibuliuoja / ryto šilkas ant / blakstienų virbuolėlių / pakabintas, oi, / matau, į žvilgsnį / įkrenti. Šapelį / bučiniu išplauksiu“ (p. 8). Just. Marcinkevičius sako, kad metafora sujungia dangų ir žemę. Tai tikrai matome Balio Jakubausko poezijoje. Štai: „Saulės / voras ropoja gyvybės gijomis. / Išsiplečia žvaigždžių / vyzdžiai akloj / visatoje“ (p. 9).
O štai koks netikėtas tokio galingo vyro „trapus autoportretas“: „Koks aš / trapus, nežmoniškai / trapus, iš sielos / permatomo krištolo. / Išsisklaidau gyvenimo / pašvaistėje, vilties / apkvailintas.“ (p. 10). O štai rinkinio pavadinimą išplečiantis: „Esu, kas esu – / iš tamsos-šviesos / žaismo. Neklusnus / prigimčiai, svarbiausio / neieškau – ant seno / kaulėto veido / raukšlių tinklai / džiūna. Pro šalį / gyvenimas šliaužia / galvos pamestos / ieškoti“ (p. 11). Iš tiesų – raiškus, negailestingas, galimas daiktas, kiekvieno mūsų portretas!
Tas rūstus portretas – žaismingo gamtos gyvenimo fone: „Pavasaris bėga / paskui gyvenimą. / Vyšnia per tvorą / peršoka, balti / auskarai krenta. / Vėjas aukštai / pakelia – radybų / prašo“ (p. 14). Negali praleisti nė vieno eilėraščio nepasigrožėjęs, nepacitavęs. Štai kaip paprastai, tvirtai, lyg kirviu įkirsta apie meilę: „Mylėsiu taip, kad / skaudėtų. Širdyje / liktų randas…“ O toliau – jau gražumynai, kuriais negali patikėti: „Lakštingalos giesmėje / tilptų ištikimybė…“ (p. 15). (Visos žinom, kokia ta vyrų ištikimybė).
Su kiekvienu eilėraščiu atsiveria vis intensyvesnis lyrinio subjekto troškimas aprėpti pasaulio sudėtingumą, patirčių gelmę. „Neaprėpiu meilės / žydėjimo. Neapglėbiu / debesies nerimo – / laiko šiurpioj / agonijoj šmaikšti / likimo ironija“ (p. 16).
Koks įspūdingas smelkimasis į gamtos pasaulį, troškimas būti viskuo: ir paukščiu, ir žydinčia ieva, ir upeliu! „Esu pas / paukščius. Švelniai / liečiu giesmės / plunksnas, su / vėju žaidžiu / melodijas, su upeliu / raitausi iš juoko“ (p. 17). Tarsi stebimasi, kad mažoj žmogaus širdyje – jausmų begalybė: „meilės jūra / sutelpa pėdoje“ (p. 21).
Įdomus kai kurių eilėraščių „lyrinis vyksmas“. Štai eilėraštis prasideda, rodos, beviltišku teiginiu: „Šis pasaulis tikrai / ne man…“, o baigiasi netikėta ekstaze: „meilės tikram / sapne vaikštau / kas dieną“ (p. 24). Prieštaringų jausmų blaškoma, kokia graži žmogaus siela! „Esu, kad mirčiau <…> Smilksta / viltis kitaip / gyventi, bet / abejonėse paklystu / kai neskamba / jausmų varpai“ (p. 25). Sudėtingas dvasinių išgyvenimų sielos peizažas: „Palaužtas liūdesio / medis tiesos / paūksmėje tysau / užgriozdinęs šviesos / taką, kuriuo / mirtis basa / bėga. Aplinkui / spurda, tvaska, / žaliuoja pieva / miškas. Linksmas / minčių upelis / kojas kvailiams nuplauna“ (p. 32). Štai kokie neatsiejami – gamta ir žmogus, koks to buvimo, tos esaties stebuklas!
Nuovargio, gyvenimo vakaro, išnykimo motyvai čia ištirpę gamtos detalių gyvasties grožyje. Vakaras čia „kreiva pušim pasiramsčiuodamas, / iš ten pareina“ (p. 50), „Šiūravime senos / smilgos saulėlydis / staiposi <…> Vieversys grumste / ieško pernykštės / giesmės“ (p. 53). O mirtis – ne „skandalinga senė“, o „mergaitė / maloni <…> ateivė iš meilės pasakos“ (p. 52).
Savigaila, saviplaka, negailestinga autoanalizė būdinga keliems pabaigos eilėraščiams: „Kitoks nei / svajonė – kūno / vien stagarai. / Nebebijau audros – / nubiro vilčių / žiedai. Laikas / luošas šuva, / vejasi. Nepavys / niekada, nes / manęs ir nebuvo“ (p. 57). Tai toks nusivylimas savimi? Sunkus savęs tvardymas, skausmingos abejonės: „Kas aš? Beprotis, / valkata, karalius, / ašaros lašu / pavirstantis ant / skruosto mylimosios? <…> Ir, vėjui stūgaujant, / gležnoji siela / kabinasi už meilės / atbrailos“ (p. 58).
Knyga baigiama gražiu, įspūdingu mylinčios gyvenimą sielos autoportretu: „Tarsi būčiau / gyva jūra – / ošia, ūžauja / audros, teka / upės, atplukdo / laivą. Jame / nuotaka – zylė / sena, paskutinė / gyvenimo meilė“ (p. 63).
Štai ir susipažinome su įdomiu poetu, išradinga jo poezija. Apie savo ar apskritai poeziją autorius sako: „Kas buvo / svarbiausia – to niekur / nėra. Bet viskas / juk atvirkščiai…“ (p. 64). Bet poezija padeda atrakinti „užrūdijusią prisiminimų spyną“ (p. 54), įsileisti į „sielą – seną teatrą“ (p. 56), padeda išvysti saulėlydžio auksu nutviekstos senos smilgos grožį, išgyventi tirpstančios snaigės būtį, nykimo tirpstančią būseną…
Ačiū už tokią jautrią, subtilią būties poeziją.
Anarsija Adamonienė
