Kurhauze atidaryta jaunos menininkės paroda „Būti vienu kūnu“

Vasario 4 dieną Birštono kurhauze atidaryta jaunos fotomenininkės Eglės Ščerbinskaitės-Elion darbų paroda.

Pristatydamas parodos autorę Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis pasidžiaugė, kad į parodos atidarymą susirinko daug žmonių, kad naujos krypties fotografijų paroda atkeliavo į šias erdves neseniai birštoniečiu tapusio docento Remigijaus Zolubo iniciatyva ir sulaukė daug dėmesio.

R. Zolubas pristatydamas jaunąją menininkę pastebėjo, kad ji visada žino ko nori, turi savo tvirtą nuomonę, nors kartais ir koreguoja savo darbus. Buvęs E. Ščerbinskaitės dėstytojas pažymėjo, kad ji greitai pasiekė užsibrėžtą tikslą ilgai neklaidžiodama kūrybiniuose apmąstymuose. R. Zolubas nuoširdžiai palinkėjo Eglei surengti daug parodų, išleisti daug knygų bei albumų.

Pati Eglė pasakojo, kaip atsirado svajonė išleisti knygą, kaip ji, padedama draugų ir modelių, išsipildė ir ko pati menininkė tikisi iš ateities. Pasak fotomenininkės, darant nuotraukas albumui norėjosi dirbti su aktoriais ir modeliais, kurie nuotraukose atrodytų meniški, keltų pasigėrėjimą. „Tos dienos, kai fotografavau ir dirbau su modeliais, buvo nerealios. Visi buvo kūrybingi ir geranoriški. Įsitikinau, kad norint kažką padaryti nereikia daug pinigų, reikia tik tikrų draugų“, – sakė parodos autorė.

Vėliau apie savo nuotaikas ir įspūdžius iš fotosesijų pasakojo ir modeliai Sandra, Aurimas ir Raimundas, su kuriais dirbdama Eglė sukūrė neįtikėtinas fotografijas. Atrodė, kad tas bendras darbas buvo tarsi žaidimas, smagus nuotykis, davęs puikų rezultatą. Štai ką apie Eglės kūrybą pristatymo anotacijoje rašo menininkė Andra Astrauskaitė –Kosmauskienė: „Eglė kuria Save per jausmus ir personažus, kuria Nuotaikas, kurios nepasikartoja, kuria pačios kūrybos Principą, kuris įkūnytas sustabdytoje akimirkoje, tęsia kelionę jos sielos nenuspėjamais keliais.

Už surinktą save iš mažų nespalvotų detalių Eglė Ščerbinskaitė dėkinga studijų metu sutiktiems mokytojams: doc. A. Zolubui, G. Česoniui, R. Juškeliui, A. H. Bitesnich ir A. Pocej. Jie buvo žmonės, sudėję spalvas į vientisą piešinį ir kaip rezultatą padovanoję asmenybę, vis dar jaučiančią neapsakomą alkį fotografijai – tai nenuspėjamai, nepakartojamai sričiai, perteikiančiai mus supantį pasaulį euforija degančiomis Eglės akimis.

Būti vienu kūnu – tai būti vienas kitu Žingsnyje, Žvilgsnyje ir Žinojime.

Būti vienu kūnu – tai Kentėti, Kovoti, Keliauti ir Klausytis Kartu.

Būti vienu kūnu – tai Pasakoti, Prisiminti, Pavargti, Plazdėti ir Pasijusti…

Vienas kūnas yra kur kas daugiau nei ta pati oda – tai oras, kuriuo menininkė kvėpuoja per savo modelius.

Vienas kūnas neturi dalmens. Ši matematinė sąvoka neegzistuoja ten, kur gyvena vienovė su dviem nežinomaisiais, tekantys Eglės įkvėpimo srovėje“.