Paminėtas pasaulio menininko Zusmano Gurvičiaus jubiliejus

Sausio 24 dieną Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre vyko žymaus menininko, kilusio iš Jiezno, Zusmano Gurvičiaus 90-ųjų gimimo metinių minėjimas-konferencija. Renginyje dalyvavo nemažai svečių, tarp kurių buvo iš Urugvajaus atvykęs dailininko sūnus Martinas Gurvičius (Martin Gurvich), Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė, žemietis, Lietuvos kultūros ministerijos kultūros politikos departamento Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Romanas Senapėdis, taip pat Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas ir Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis.

Sveikinimo žodį taręs Prienų rajono savivaldybės meras A. Vaicekauskas pažymėjo, kad šis prasmingas renginys Jiezne atvertė naują istorijos puslapį, kuriame bus įrašytas ir iš šio krašto kilęs garsus dailininkas, palikęs pėdsakus ne tik savame krašte, bet ir pasaulinėje dailės istorijoje.

Pirmasis iniciatyvą, kad įvyktų ši konferencija, kad Jiezno krašto žmonės daugiau sužinotų savo istoriją ir praeitį, joje gyvenusias iškilias asmenybes, parodė kraštietis R. Senapėdis. Jis padėkojo idėją nuoširdžiai palaikiusiam Prienų r. savivaldybės merui, istorijai ir naujiems projektams neabejingam Jiezno seniūnui Algiui Bartusevičiui, istorikui Vytautui Kuzmickui ir visiems prisidėjusiems prie jos įgyvendinimo. Beje, R. Senapėdis paminėjo, kad galbūt atsiras galimybė surengti pasaulinę Z. Gurvičiaus darbų parodą gimtajame Jiezne.

Savo pranešime „Pasaulio dailės žmogus Zusmanas Gurvičius ir Jiezno žydų bendruomenė“ istorikas V. Kuzmickas pasakojo apie dailininko šeimą, senelį ir tėvą bei kitus tuo metu šiame krašte gyvenusius ir dirbusius žydus. Istorikas priminė, kad Z. Gurvičiaus senelis 1919–1920 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o tėvas tarnavo gaisrininkų komandoje Žiežmariuose. Šeima vėliau persikėlė į Jiezną, kur kūrėsi žydų bendruomenė. Kai šeima išvyko į Urugvajų, būsimam dailininkui tebuvo 5 metukai.

Iš tiesų buvo įdomu klausytis istoriko pasakojimo, keliauti istoriniu keliu ir sužinoti, kas darėsi Jiezne, kai dar nebuvo mūsų kartos, kai jautėsi didingųjų Pacų buvimas, kaip gyveno ir kuo vertėsi to laikotarpio žmonės.

Z. Gurvičiaus sūnus Martinas pasidžiaugė, kad jo tėvo atminimas pagerbiamas gimtinėje – Jiezne, kad jis gali papasakoti apie tėvo gyvenimo ir kūrybos kelią.

„Žmonės nori išsaugoti savo tapatybę, bijo globalizmo. Tačiau reikia pasiimti geriausius dalykus iš savo šaknų ir iš to, ką suteikia globalizmas, t. y. geriausias vertybes“, – kalbėjo M. Gurvičius, prisimindamas savo tėvo kūrybą.

Martinas pasakojo, kad tėvas mirė jaunas, sulaukęs vos 48 metų, pačioje savo kūrybinių galių viršūnėje. Jis paliko daug tapybos darbų, pano, piešinių albumų, skulptūrų, keramikos darbų. Pasak sūnaus, tėvui labai patiko dirbti su moliu, nes tapymas reikalavo daug apmąstymo ir dvasinių pastangų.

Prisimindamas tėvą, Martinas sakė, kad jis nuo pat mažens buvo linkęs į meną: mokykloje daug piešdavo ne tik už save, bet ir už sesę bei jos drauges.

Kalbėdamas apie šeimos gyvenimą Montevidėjuje, Martinas sakė, kad jo senelis Jankelis buvo geras kirpėjas, turėjo savo kirpyklą. Jam gerai sekėsi, bet uždirbti pinigėliai atsidurdavo lošimo namuose, nes turėjo nesveiką pomėgį lošti.

„Mano tėvas pradėjo dirbti labai anksti – pradžioje uždarbiavo lietpalčių fabrike. Bet jį traukė menas, piešimas, muzika. Vienu metu buvo pradėjęs groti smuiku, tačiau draugo tėvas, garsus dailininkas Montevidėjuje, turėjęs savo kūrybines dirbtuves, paskatino jį rinktis dailę. 1944 metais jis pradėjo mokytis, kartu atrado ir pradėjo naują konstruktyvizmo srovę“, –pasakojo M. Gurvičius.

Z. Gurvičius buvo uolus studentas, mokėsi piešti pano, natiurmortus, portretus, peizažus. Vėliau ir pats tapo mokytoju.

Nuo 1963 metų iki mirties 1974 metais dailininkas ieškojo savojo stiliaus, daug keliavo, kelis kartus lankėsi Izraelyje. To meto darbai spalvingesni ir dinamiškesni, juose daug vaizduotės elementų.

Kai tėvas mirė, Martinui buvo tik 11 metų, tačiau jo atmintyje tėvas išliko kaip labai šilta asmenybė, darbštus žmogus, didžiąją laiko dalį skyręs kūrybai. Meno dirbtuvės buvo tame pačiame name, kuriame jie ir gyveno, tačiau niekas iš šeimos narių be svarbaus reikalo neturėjo teisės jo trukdyti.

„Daug žydų, taip pat ir mūsų giminių žuvo per Holokaustą, bet tėvas niekam nejautė neapykantos. Suprato, kad tai kartos drama, kurios pakeisti nebuvo galima. Seneliai buvo praktikuojantys žydai, o mano tėvas buvo vedęs katalikę “, – pasakojo svečias iš Urugvajaus.

Z. Gurvičius mirė Niujorke, kur tuo metu turėjo būti eksponuojama jo dailės darbų paroda, tačiau savo sėkmės dailininkas jau nepamatė.

M. Gurvičius pasakojo, kad jų šeima yra įkūrusi Urugvajuje tėvo muziejų, kuriame eksponuojami geriausi dailininko darbai. Tiesa, Urugvajaus valdžia pinigų kultūrai skiria mažai, tad šiais reikalais rūpinasi šeima. 2005 m. muziejuje viešėjo ir aukšti Lietuvos asmenys. 2013 m. Gurvičių šeima nusipirko didesnį pastatą geresnėje vietoje, o 2015 m. jau atidarė naują muziejų, kuriame yra nuolatinė 260 darbų paroda, apimanti visus dailininko gyvenimo ir kūrybos etapus, daug erdvės ir laikinoms, proginėms ekspozicijoms. Muziejuje vyksta ir įvairūs renginiai, koncertai, organizuojamos dirbtuvės, vedami seminarai, veikia dovanų krautuvėlė. Čia spausdinamos knygos, katalogai, yra biblioteka, archyvai ir kt.

Dailininko sūnus į Jiezną atvežė keletą knygų ir katalogų su Z. Gurvičiaus darbais. Tas knygas ir katalogus galėjo pavartyti visi besidomintys menu.

Kas žino, gal Z. Gurvičiaus 100-ųjų gimimo metinių proga bus surengta tikroji dailininko darbų paroda.

Susirinkusiuosius ir svečius linksmino Jiezno kultūros centro ansamblis „Jieznelė“, padovanodamas keletą liaudiškų dainų.