Viešnagė „Sūrininkų namuose“
Su grupe žurnalistų, kurie domėjosi gerosios praktikos pavyzdžiais, kai pasinaudoma KPP 2007–2013 metų programos priemonėmis, neseniai teko lankytis Varėnos rajone, Dargužių kaime, įsikūrusiuose „Sūrininkų namuose“. Čia jau septintus metus šeimininkauja, ožkų ir karvių pieno sūrius slegia Valdas ir Rasa Kavaliauskai. 2010 m. buvo įkurta viešoji įstaiga, į kurios veiklą įsijungė dar trys šeimos. „Sūrininkų namai“ veikia tik šiltuoju metų laiku, kai šeimininkai su savo 20 ožkų ir 4 karvėmis išsikrausto į vasaros stovyklą. Už 15 kilometrų, miškų apsuptyje gyvena tik su savo augintinėmis bei dviem šunimis. Gyvena kaip tikri gamtos vaikai, be patogumų, lentomis apkaltoje jurtoje.
Atvykusius svečius šeimininkai maloniai kviečia prie stalo, vaišina namine duona, gira, varške. Netrukus ant stalo atsiranda dubenys kiaulpienių, pagardintos burokėliais ir padažu salotos, grikiniai blynai su sūriu, varškės desertas su karameliniu užpilu. Skanu, nors ir nelabai įprasta. Šiek tiek papiktnaudžiavę dzūkų vaišingumu skubame pasidairyti po sodybą, pasidomėti, kaip ir kur gaminami ir brandinami sūriai. Lauko pavėsinėje buvo parengta sūrių ekspozicija, o patys šeimininkai pasakojo, kaip gimė mintis ir kaip atsirado noras gaminti tokius ne visiškai lietuviui įprastus sūrius. Pasirodo, šią idėją Valdas parsivežė iš Prancūzijos, kur dirbo keletą metų.
– Ieškojau būdų, kaip harmoningai gyventi. Didelę įtaką turėjo gyvenimas ir darbas Prancūzijoje. Buvo tam tikras postūmis, kai pamačiau, kad paprastose sąlygose gyvena harmoningi žmonės. Visuomenė spaudžia į tam tikrus specializacijos rėmus, nesuteikia laisvės ir harmonijos su gamta. Maži ūkiai, kur dirba tik šeimos nariai, yra nesaugūs, tačiau komfortabilūs, tai – gyvenimo būdas. Dirbau pas ūkininką Žaną Žaką, kuris taip pat laikė ožkas ir karves, gamino sūrius. Jis buvo atvykęs į Lietuvą ir pamokė mus, kaip patiems pasigaminti įvairių fermentinių ir pelėsinių sūrių,– pasakojo šeimininkas. Jis net vieną sūrio rūšį pavadino prancūzo vardu.
Valdas su Rasa rodo sūrius ir aiškina jų skonio subtilybes, primindami, kad juos pagaminti nėra sunku, tai malonus, tačiau nuolatinis atsakingas kūrybinis procesas. Reikia stebėti receptuose nurodytą pieno kaitinimo laiką, temperatūrą, rūgštingumą, tačiau sūris kiekvieną kartą išeina truputį kitoks, bet visuomet skanus, atitinkantis keliamus reikalavimus. Ragaujame gražiai išdėstytus pagal rūšis sūrius, Valdas ir Rasa kiekvieną jų apibūdina. Skanu, nors neįprasta, parduotuvėje tokio negausi…
Kaip pasakojo šeimininkai, iš pradžių sodyboje atsirado šešios ožkos, o vėliau dar kelios. Po to banda didėjo, atsirado bendraminčių ir palaikančiųjų. Pirmi naujų ūkininkų produkcijos vertintojai ir skanautojai buvo draugai, kurie gyrė sūrius, palaikė ir drąsino imtis verslo. Dabar Kavaliauskai ir dar trys šeimos gamina 19 sūrių rūšių iš karvių, ožkų ir avių pieno. Tiesa, šiuo metu avių pieno dar nėra.
Kalbėdamas apie gyvuliukus, Valdas pabrėžė, kad labai svarbu, jog jie gyventų savo normalų gyvenimą gamtoje, o ne uždaryti kaip zoologijos sode.
Apžiūrėję sodybos pastatus, pailsėję prie tvenkinio ant šiaudais prikimštų maišų, daugelis žiniasklaidos atstovų panoro pamatyti ir tą vietą, kur ganosi gyvuliai ir gyvena šeimininkai.
Duobėtais miško keliais kratėmės iki šeimininkų stovyklavietės. Pievoje ir pušyne laisvai vaikštinėja pulkas ožkų, jas sergsti ypatingos išvaizdos didelis baltas šuo. Valdas pasakojo, kad tokį sargybinį įsigijo tada, kai vilkai sudraskė 4 ožkas. Dabar tai jau nepasikartoja.
Kaip minėjau, Valdo ir Rasos ūkyje dvi dešimtys ožkų ir keturios karvės. Visas jas užsiaugino patys, gerai pažįsta ir žino kiekvienos charakterį. Rasa juokauja, kad tai jų maitintojai ir jų vaikai…
Ūkyje jie taip pat tvarkosi dviese – nors veiklos daug, pašnekovai tikina, kad tai nėra sunku. To nevadina darbu, o tiesiog gyvenimo būdu.
Viską jie daro savo rankomis: prižiūri gyvulius, juos melžia, daro sūrius ir patys parduoda produkciją. Ūkininkauja saugodami gamtą, retus paukščius ir sako nenorintys plėstis. Pasak Valdo, įmanoma, tačiau tai pakeistų mažo individualaus ūkio koncepciją. Reikėtų naujų pastatų, įvairių sanitarinių įrenginių. Tai jau būtų intervencija į gamtą, jie taptų labiau urbanizuoti. Be to, reikėtų daugiau investicijų, ir kitų dalykų, kurie iškreiptų tą vaizdą, kuris dabar yra.
Šeimininkai mielai atsakinėja į smalsių žurnalistų užduodamus klausimus. Įdomu, kaipgi vietiniai dargužiškiai žiūri į jų užsiėmimą?
– Kaime yra vietinių, yra nusipirkusių namus ir čia atsikėlusių iš kitur. Mane vadina „prancūzu“, nes idėja buvo atkeliavusi iš Prancūzijos, o ir pats iš ten buvau grįžęs. Pradžia buvo liūdna, bet po truputį požiūris keitėsi. Kaimo žmonės matė, kad dirbam nuo ryto iki vakaro. Dabar, atrodo, džiaugiasi, kad dėka mūsų gaminamų sūrių , kaimas tapo žinomesnis ir garsesnis. Dažnas vasaros metu ir svečią atsiveda, sūriais pavaišina. Keičiasi ir kaimo žmonės, ir jų požiūris į kitaip gyvenančius ir mąstančius, – sako Valdas.
Kavaliauskų ūkis gavo 10 600 Lt paramą iš programos „Pusiau natūrinio ūkio rėmimas“. Už gautas lėšas įsigijo melžimo įrangą ir pieno šaldytuvą. Anot šeimininko, investicijos į infrastruktūrą 2011–2012 m. sudarė 19 400 Lt. KPP paramą investavo į pieno kokybę, kuri yra viena iš jautriausių pusių. Žemės ir technikos plėtros neplanuoja.
Kaip pasakojo šeimininkai, iš tokio nedidelio ūkelio pragyventi įmanoma. Kadangi poreikiai nedideli, tai dar ir lieka kitiems reikalams. Iš tikrųjų kiekgi žmogui reikia? Pragyventi įmanoma ir iš 300 Lt per mėnesį, ką ir išbandė dargužiškiai. Tačiau kai toks brangus kuras, yra nemažai reikalų, tai su tokia suma išsiversti darosi sunku…
Kavaliauskų „Sūrininkų namuose“ laukiami visi, kas nori pailsėti ir pabūti gamtoje, nesivaržydami basomis pavaikščioti po kiemą, pagulinėti ant šieno maišų ir pasižiūrėti į tvenkinio vandenyje atsispindintį dangų. Čia atklydę svečiai gali paragauti ožkų, avių, karvių pieno sūrių, varškės patiekalų, grikinių blynų ir kitokių valgių, kuriuos pasiūlys svetingi šeimininkai.
Stasė Asipavičienė
