Redaktoriaus savaitė

Laukuos ir kloniuos telkšo balos… Ko gero, taip dabar rašytų Kristijonas Donelaitis apie žiemos vargus.

 

Į tėviškę ir kitus Lietuvos kampelius sugrįžo rudeniškas lietus ir pavasariškas atlydys. Panašu, kad gamtos orų kalendorius baigia išprotėti ir gegužės mėnesio lauksime kaip eilinio loto lošimo – bus arba karštas birželis, arba kovo tęsinys, o gal ir… vasario šiaurys.

 

Panašiai kaip politikoje. Lauki pavasario, kada pasirodys pirmieji naujos valdžios darbo rezultatai, ir galvoji – gerai bus… ar išvis jau nebebus.

 

Reikia pripažinti, kad atmosfera politikoje kaista. Prasidėjo didžiosios politinės pjautynės, kuriose kol kas pralaimi tik vargšai tūkstančius ne lietuviškų pinigų kainuojantys džipai. Kaip ir po kiekvienų rinkimų, pirmaisiais mėnesiais, kol nėra konkrečių darbo blogų įvertinimų, labiausiai atsižvelgiama į LR Seimo narių deklaruotą turtą. „Eidami“ į rinkimus pastarieji privalo ne tik jį deklaruoti, bet ir pasirašyti krūvą sąžiningumo deklaracijų. O po rinkimų ir pradeda lįsti ir adatos, ir ylos iš maišų. Kaip ir po praėjusių rinkimų, šįkart iš maišų „išvažiavo“ džipai, jų vertė ir savininkai.

 

Taigi, išvados tokios, kad LR Seimo nariai važiuodami pas savo rinkėjus (likus mėnesiui iki rinkimų) mieliau renkasi džipus. Prasidėję rudeniniai lietūs ir pažliugęs žemės paviršius kelius padaro nevažiuojamus. Tačiau retas LR Seimo narys galėtų atsakyti, koks vis dėlto ten tas kelias į kaimus…

 

Atokesniuose kaimuose savo sodybas turintys gyventojai dažniau sulaukia krūvos politikų pagalbininkų, o ne pačių politikų. Tiesa, galimybė pamatyti aukšto rango politiką savo namuose labai padidėja, jeigu pažadi kuriai nors partijai paaukoti solidžią sumą tuo laiku populiarios valiutos arba sulauki „riebaus“ dešimtmečio.

 

O naujos valdžios koridoriuose jau prasideda realus pasvertų ir nelabai pasvertų pažadų vertinimas. Kol nuo pirmosios šių metų dienos vis dar bandome priprasti prie dar senos valdžios priimtų pokyčių įstatymuose, naujoji valdžia jau pradeda nuosaikiau žiūrėti į kai kuriuos savo griežtus planus.

 

Na, bet prie to esame pripratę. Didelės šnekos, pažadai ir skylėtos kišenės mums, lietuviams, jau tapo įprastu reiškiniu.

 

Nors kiekviena valdžia pripažįsta, kad didžiausia bėda – emigracija, kad reikia stengtis visomis išgalėmis ją sustabdyti, naujojo Premjero mintis, jog padidintos „Sodros“ įmokos gali paskatinti emigraciją, tačiau ateityje tai žmonėms bus naudinga, nes didins jų socialines garantijas, pasako labai daug.

 

Dauguma Lietuvos piliečių nežino, ar rytoj turės darbą, nežino, ar turės namus, kuriuose gyvena, ar ne. Taigi, mielieji, jeigu išgyvensit iki „šviesaus rytojaus“, būsite laimingesni!

 

Gal šioje vietoje reikėtų priminti, jog kalba eina konkrečiai ne apie gydymą, globą ar šiaip švelnų priglaudimą prie Tėvynės krūtinės, bet apie pinigus. Taigi, jeigu neturim už ką mokėti mokesčių šioje valstybėje, keliaujam ten, kur nereikia mokėti arba galima užsidirbti susimokėjimui, juk nedirbame darbovietėje, kurioje nemoka algos, o už kelionę į ją, maistą – reikia susimokėti.

 

O tada belieka tik pati elementariausia matematika:

 Lietuva – lietuvis = biudžetas – mokesčių įplaukos.

 Biudžetas be surinktų mokesčių = deficitas (toms pačios socialinėms garantijoms).

 Socialinės garantijos = biudžetas – lietuvis + dar didesni mokesčiai likusiems.

 Didesni mokesčiai = biudžetas – dar daugiau lietuvių + dar didesni mokesčiai išlikusiems gyviems…

 

Galiausiai bus galima apmokestinti sraiges. Visos nesusimokėjusios keliaus tiesiai į kibirą ir bus parduodamos restoranams užsienyje, nes Lietuvoje restoranų tiesiog nebus. Išvis nieko nebus. Bus tik tušti žemės plotai naujosios Tarybų Sąjungos karvių ganykloms.

 

Senai žinoma tiesa? O kaipgi! Visi tai puikiai žinome, bet vis tiek dar paklūstame naujiesiems patriotams! Kai valstybę ir jos autonomiją reikia stiprinti, ieškome draugų, kurie už mus visa, ką prisidirbome ar nepadarėme, padarytų ir iškuoptų. Su malonumu klausome pasakojimų, kaip vieni draugai geresni už kitus, visai nežiūrėdami, kaip tie draugai gyvena iš tikrųjų, su malonumu juos palaikome ir stengiamės įsiprašyti į svečius.

 

Kalbame apie paramą skurstantiesiems, bet ar daug būtų norinčių savo namuose bent vienai nakčiai priimti gražiai kalbantį žmogų iš nakvynės namų arba įkalinimo vietos?

 

Gražu žiūrėti į propagandinius filmus iš rytų ir vakarų. Ne vienas turbūt susidūrė realybėje, koks gyvenimas tūkstančius vienos ar kitos valiutos kainavusiame filme ir koks gyvenimas yra iš tikrųjų? Turbūt ne vienam išvykusiam į Vakarus teko pajusti gatvės gyventojo duoną ir grįžus atgal į Lietuvą sukurti tikrai tvirtesnę savo ateitį. Turbūt ne vienam išvykusiam į Rytus… Čia ir paskaičiuokim, kiek išvyko gyventi į „geresnį rytojų“ ir kiek grįžo.

 

Nors interneto platybės, pokalbių gatvėse platybės bei įvairių spaudos ir televizijos naujadarų erdvės trykšta neapykanta Vakarams, JAV kultūrai ir liaupsina kylančią Rusijos didybę bei jos socialines garantijas, tačiau galinčių papasakoti, kaip sekėsi anapus Baltarusijos sienos sukurti savo verslą, užsidirbti pinigų ar tiesiog prisidėti prie vaikų auklėjimo, ko gero, vienetai. Žinome ne vieną Lietuvos verslininką, kuris savo karjerą pradėjo Rusijoje. Tačiau kiek jų pradėjo savo sėkmingą karjerą Lietuvoje ir persikėlė į Rytus?

 

Ko gero, tai galėtų papasakoti nebent keletas verslo reikalus Rusijoje plėtojusių verslininkų, jau kelerius metus besiilsinčių Prienų krašto kapinėse. Nors Rusijos gyventojai nuolat informuojami, kad Lietuva gyvena tik iš Rusijos kišenės, gal reiktų pasidomėti, kiek lietuvių, metę visus turtus ir verslus, parbėgo į Lietuvą džiaugdamiesi vien tuo, kad liko gyvi?

 

Smagu žiūrėti, kaip Tarybų Sąjungos laikais komunistų partijai ištikimai tarnavę, ją liaupsinę ir tautiečius skundę pionierių vadovai, partijos sekretoriai, komjaunimo jaunimo vadovai, 1993 metų rugpjūčio paskutinę dieną išvykus Rusijos karinėms pajėgoms, tapo pačiais ištikimiausiais Lietuvos patriotais – tikybos, istorijos mokytojais ir tais, kurie geriausiai pažįsta Lietuvą, jos tautą, tradicijas…

 

Totali valdžia iš sąmonės greitai neišslysta. Kaip visada, apetitas auga bevalgant. Ir Lietuvoje bei Nemuno kilpų krašte įvairių asmenų, užimančių gana aukštas, valstybines pareigas, apetitas tik auga. Rodos, ne vienas iš pareigūnų atsisakytų net karaliaus ar karalienės karūnos, kad tik pavyktų gauti imperatoriaus regalijas.

 

Ir šioje vietoje tenka prisiminti labai paprasta žodį – „laikinumas“. Kaip dažnai tas laikinumas neįvertinamas! Laikinumas ne tik šioje planetoje, bet ir savo valstybėje, savo miestelyje, savo sodyboje. Tos šešios lentos, dunksinčios į jas atsimušant žemėms, turėtų kiekvienam priminti, kad nesvarbu, koks orkestras gros, nesvarbu, iš kokios medienos bus tos lentos. Svarbu – ką paliksim po savęs. Tvaną ar gyvybę. Mūsų vardas taps keiksmažodžiu ar kiekvieną kartą ištarus mintyse bus palydimas su didžia pagarba?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close