Sunkiai pamatuojama drąsa, sugriovusi karybos istoriją (GALERIJA)

Tūkstančiuose langų vėl sužibo mažyčiai žiburėliai. Vėl supleveno švelni žvakės liepsna, blankiai primindama savo reikšmę ir savo tikslą. Tikslą – parodyti vienybę, stiprybę ir drąsą. Drąsą siekti laisvės.

Kiekvieni metai, kiekvienas dešimtmetis tolina mus nuo išgyvenimų, kuriuos 1991 m. sausio 13-osios naktį patyrė tų įvykių aukos, jų artimieji, draugai, kaimynai ir visi kiti, savo širdyje nešiojantys du žodžius: „aš – lietuvis“.

Kiekvienas laikrodžio dūžis ne tik atitolina Europą bei pasaulį sukrėtusius įvykius, bet ir panardina juos į pilką užmarštį.

Kiekvienas iš mūsų šiuos įvykius šiandien vertina skirtingai. Kai prieš 30 metų pradėjome savo kelią į laisvę, buvome pati vieningiausia tauta. Tauta, nebijanti ginklų akivaizdoje ištarti žodžius „laisvė“, „Lietuva“. Tauta, sugebėjusi plačiai skambėjusiu žodžiu „Tėvynė“ sugriauti kelis dešimtmečius egzistavusią karo nualintą ir vienai valstybei priskirtą imperiją. Paversti žodį „Tėvynė“ į taikos, kultūros, vienybės ir šeimos simbolį, o ne ginkluotą karo mašiną.

Deja, šiandien mažai kas vertina tai, ką iškovojome patys, ką iškovojo mūsų artimieji, tėvai ar kiti lietuviai. Įvairios gyvenimiškos problemos, korumpuotų pareigų bei asmenų veikla užgožia tas vertybes, kuriomis tikėjome prieš tris dešimtmečius. Tiesa, retai įvertiname tai, jog dėl spaudos cenzūros, dėl elementarios užduoties „Tėvynę“ savo piliečiams rodyti kaip pačią saugiausią ir teisingiausią apie tuomet vykusius nusikaltimus žinojome itin mažai. Dabar, kai spaudos laisvė dar nėra visai apribota, žinome daugiau. Gal todėl dažnai tenka išgirsti, jog dabar žymiai blogiau.

Retai įvertiname, kokia prabanga anuomet buvo turėti šiltą vandenį, bet skubame padejuoti, kad negalime lengvai įsigyti prabangos prekių, kurių negalėdavome įsigyti… ir prieš 30 metų…

Tai, ką padarė lietuvių tauta, jau įrašėme į Lietuvos istoriją. Deja, pasaulio istorijoje faktas, jog vieną didžiausių pasaulio karinių jėgų nugalėjo beginkliai žmonės, stovėdami žiemos atšiauriame vėjyje susikibę plikomis rankomis, ko gero, bus pamirštas. Tačiau ta naktis ir visa įvykių virtinė paneigė faktą, jog žmogų galima išgąsdinti ginklu. Tai buvo naktis, kai ginklas tapo bejėgiu.

Ne vienas dar prisimena tą naktį. Prisimena kaip tamsų praeities šešėlį, kurį tuoj pat trumpai apibūdina: „buvo baisu“. Tai buvo naktis, kai žmonės nebijojo pasakyti, kad jie nori būti laisvi. Laisvi netgi savo gyvybės kaina. Naktis, kai galėjo pripažinti, kad buvo baisu. Baisu stovėti prieš tankus, žudymui skirtus šaunamuosius ginklus ir ant jų spindinčius durtuvus, tačiau nė vienas nebijojome. Nė vienam ranka nesudrebėjo ir nepaleido šalia stovinčio nepažįstamojo rankos.

Tuomet nebijojome tankų, o dabar labiau įvairius alkoholinius gėrimus nei savo sveikatą, gyvybę ir šeimas vertinantys lietuviai pripažįsta, kad yra drąsūs ne tik prieš kelis kartus silpnesnius vaikus ir moteris, bet ir prieš policijos pareigūnus. Tačiau už Lietuvą, už savo Tėvynę nekovotų. Bijotų.

Laikai pasikeitė. Pasikeitė ir pasaulis.

Languose vėl sužibo žvakelės, o širdin vis labiau smelkiasi šalna. Šalna, kuri primena, kad negalime užmiršti savo protėvių, žuvusių kovose už laisvę. Už mūsų laisvę laisvai kalbėtis, bendrauti, keliauti, dirbti norimą darbą ar kurti pelningą verslą ir galimybę būti savimi. Tokie, kokie pabudome rytą, o ne tokie, kokiais turime tapti dėl svetimų įgeidžių, svetimų norų, svetimų troškimų. Svetimų.