Kuo skiriasi senjoras nuo pensininko?
Gruodžio 29-ąją Birštono TAU studentai susirinko į paskutinę metų paskaitą „Šiuolaikinis senjoras – veikli asmenybė“, kurią skaitė lektorė Lidija Laurinčiukienė, nuo pat paskaitos pradžios prikausčiusi auditorijos dėmesį savo nuoširdžiu bendravimu.
Pirmasis lektorės klausimas – kuo skiriasi senjoras nuo pensininko? Tai kuo gi skiriasi? Senjoras pasižymi pozityviu mąstymu, žinių troškimu, fizine ir dvasine energija. O pensininkas tik ir laukia pensijos dienos, jam niekas neįdomu, viskas blogai, jis galėtų išvardinti ir dar visą eilę negerovių, nuodijančių jam gyvenimą.
Čia galima būtų mesti didoką akmenį į mūsų valdžios, gal tiksliau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos daržą, nes išduodamuose pensininko pažymėjimuose taip ir rašoma „Senatvės pensininkas“ iki gyvos galvos. Gal gražiau būtų, kad gautume senjoro pažymėjimus, nors ir be termino… Juk būtų daug maloniau…
L. Laurinčiukienė labai ekspresyviai, gyvai kalbėjo apie paprastus dalykus, tarsi vaidindama ir savo, ir kiekvieno iš mūsų gyvenimo epizodus. Beje, tie gyvenimo epizodai – tokie tikslūs ir teisingi, net buvo pikta.
Matėme save iš šalies – gyvenančius savo vaikų ir anūkų gyvenimus, nesirūpinančius savo sveikata, savo turiningu gyvenimu ir veikla. O daugelio, nors ir perkopusių 60-metį, dar laukia apie 20, o gal ir daugiau gyvenimo metų, kurių nevertėtų palikti likimo valiai, pasmerkti save senatvei.
Ką mes dar išgyvename ir kas ne visada nuo mūsų priklauso arba nemokame apsisaugoti? Tai kasdien mus lydintis stresas.
Ne vienas pasakys, kad nuo pat ryto iš televizijos ekranų ir radijo stočių pasipila negatyvai – žinios pradedamos įvairiais pranešimais apie žmogžudystes, apiplėšimus, teroro aktus, aukas ir kt. Dažnai sakoma, kad mūsų žmonėms tai patinka. Tikrai ne, nepatinka, bet kaip tuo įtikinti TV vadovus, kad jie negąsdintų žmonių ir nevarytų streso? Pasak lektorės, reikėtų mesti viską šalin – neklausyti žinių nei per TV, nei per radiją. Kur kas geriau būtų pasižiūrėti gerą filmą, paskaityti knygą, išeiti pasivaikščioti, aplankyti seniai matytą pažįstamą gerą žmogų ar kitaip „pasikrauti“ energijos. Birštoniečiai turi puikias galimybes nueiti į koncertus, parodas, apsilankyti sveikatinimo įstaigose, dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Kodėl mes, lietuviai, visada žvelgiame į praeitį, prisimename tik blogus ir slogius dalykus? Kodėl ištisai apie juos kalbame, vis mokome jaunimą nepamiršti istorijos?
Istorijos niekas nepamirš, bet nebūtina tai kalti kiekvieną dieną. Tai galų gale nusibosta, darosi įkyru, virsta kartų nesutarimais. Anot lektorės, kalbėdami su anūkais niekada nesakykite: „Va, mano laikais kaip buvo….“, nepamokslaukite, nes tai ves į niekur, o norimo rezultato nebus.
Daugelis į TAU paskaitas ateinančių žmonių yra smalsūs ir trokštantys žinių, randa kur save realizuoti ir supranta, kad tai jų gyvenimas, kuris gali juos džiuginti.
Iš tikrųjų sunku įvardinti, kiek TAU klausytojai gavo vertingų patarimų ir gyvenimiškų pavyzdžių, kaip pačiam tvarkyti savo gyvenimą, kaip gyventi įdomiai ir turiningai, o ne skųstis ir išgyventi viso pasaulio bėdas ir nelaimes.
Už įdomią, gyvą, netradicinę paskaitą, už originalius ir vietoje pritaikytus pašmaikštavimus, už gautą informaciją lektorei dėkojo TAU direktorė Roma Urbonienė ir laimingi, besišypsantys universiteto lankytojai. Juk ne kiekvienas dėstytojas paskaitoje ar seminare panaudoja pliušinę karvę (atrodo, tai buvo tarpinis variantas – nei karvė, nei jautis), iš rankšluosčio išlankstytą pliką vištą ir kt.
