Palaukit, TULPĖS!
Greitas pavasaris, ir Išlaužo sveikuoliai nepėsti. Kadaise mūsų vadovė Svetlana Batutis sužinojo apie tulpių žydėjimo šventę Burbiškio dvare ir pavedė aktyvui organizuoti ekskursiją. Norinčių netrūko. Teko laukti gegužės 12-osios. Per tą laiką viskas sužydėjo lyg burtų lazdele mostelėjus (pirmą kartą mačiau tokį vaizdą: baltos kaip nuotakos greta stovi slyva, vyšnia, ir obelis).
Ta diena išaušo ašarota, vėjuota. Nieko! (Pūsk, vėjeli! Lyk, lietuti! Ir jūs galit linksmi būti ,– manau sau). Susirinkom, sulindom į jau laukiantį autobusiuką ir tikim: liausis lietus. Ir tikrai – vos pasiekėm Radviliškio rajoną, dangus pragiedrėjo, vėjas pasidarbavo – išvaikė debesis. Apie 10 val. jau skubėjom to stebuklo pamatyti – 360 rūšių tulpių vienu ypu pražydusių. Ne be reikalo skubėjom: ankstyvosios didžiulės pilnavidurės, vienos rožes, kitos bijūnus primenančios, matyt, besidžiaugdamos ilgai lauktu lietučiu, kažkiek išsidraikė. Bet ir gėlės kaip žmonės – nevienodai sensta: viena nuleipus, o šalia kita dar rodo visą savo grožį. O jų tokia daugybė! Tokia įvairovė! Neapsakysi. Reikia pamatyti. Vėlyvesnių rūšių tulpės dar stiprios, dar neatskleidusios viduriukų. Matyt, taip lengviau išsilaikyti tiesioms, pučiant stipriam šaltam vėjui. Lysvės, lysvės… lyg kareivėlių gretos surikiuotos. Viena už kitą gražesnės. Ir tarsi džiūgauja. Matyt, joms užtenka MEILĖS. Nemažai lysvių ir kitokiomis gėlėmis, dar nežydinčiomis apsodinta, – reiks pamainos, kai tulpės numes savo puošnų rūbą.
Gražus tas Burbiškio dvaras: medžiai, vandens kanalai su tilteliais, takai, keliukai, alėjos. Norisi eiti ir eiti. Bet pirmiausia užsukome į Daugyvenės kultūros istorijos muziejų, įkurtą E. Prascevičiaus rūpesčiu1991 m. Pažvelgėm į gilią praeitį: dvaras įkurtas XVII a. ir priklausė dvarininkams Burboms (nuo to ir dvaro pavadinimas); 1817–1940 m. – bajorams Božeskiams, kurie rekonstravo buvusio dvaro pastatus. Matėm labai senovines žemės ūkio ir kt. mašinas, gramofonų rinkinį… Parko plotas28 ha, 3-jų ha tvenkinys su 15 salų, su 11 tiltų ir tiltelių… Visur pilna žmonių. Lankytojų dėmesį traukia estrada, dainos, muzika, daugybė kioskų, užkandinių. Ir pamatyti įdomu, ir įsigyti ką nors netikėto gali. Jau ir vidurdienis, o žmonės vis dar atvyksta, tik dabar jau nelengva – gerą kelio galą reikia eiti pėstiems. Mašinų – gal daugiau negu Marijampolės turguj. O didžiulių autobusų virtinės rodo plačią geografinę apimtį.
Užkandę, dar kartą apžvelgę kas įdomiausia, patraukėm namų link. Dar laukė mūsų dėmesio ir Šeduvos malūnas prie kelio (jam ir dainą skambiai sutraukėm). Kiek grožio, kruopštaus darbo įdėta, kad taip džiugintų akį kiekvienas didžiojo Malūno aplinkos kampelis. Kai grįžom, visi labai dėkojom vadovei Svetlanai ir vairuotojui už šią didelę dovaną – Tulpių žydėjimo šventę. Juk didelis skirtumas tarp žydėjimo ir Žydėjimo šventės.
Klubo „Šventupė“ narė O. Ratkevičienė
