Redaktoriaus savaitė
„Vanitas Vanitatum et omnia Vanitas“ (lot. „Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė“).
Neretai išgirstame frazę „tuštybių mugė“. Tik klausimas, ar ją suprantame?
Pasigirti naujais daiktais ar naujomis žiniomis visada pasistengiame kuo greičiau. Netgi greičiau, negu išplauti po sočios vakarienės likusius indus ar tiesiog už paslaugą pasakyti „Ačiū“. Girtis nėra blogai. Pasigyrimas atveria dar vienas duris. Duris ne tik į mažareikšmę laikiną šlovę, bet ir į bendruomeniškumą, į savitarpio pagalbą.
Juk džiaugiamės, kai namuose pasibaigus cukrui, žinome, jog kaimynas ką tik gyrėsi iš parduotuvės jo parsinešęs per daug. Juk džiaugiamės, kad anądien artimas draugas gyrėsi nusipirkęs grąžtą, o tą lentyną taip reikia pakabinti…
Girtis nėra blogai. Pasigyrimas suartina.
Tačiau ar mėgstame girtis, jog padarėme klaidą? Ar mėgstame girtis, jog dėl savo žioplumo sulaužėme ką tik įsigytą daiktą ar sugadinome įrengimą? Ar mėgstame girtis, jog į mūsų širdis įsiveržė svetima ir nuodėminga meilė? Ko gero, ne.
Ar mėgstame girtis, kad žinome, jog kaimynė įsimylėjo kaimyną iš gretimos laiptinės? O taip! Dar ir kaip! Su visais priedais, su visais pagražinimais ir, be abejo, moksline savo analize, prognoze ir įsigaliojusiu teismo sprendimu.
Kūrybiškumu tikrai nesiskundžiame. „Sugedusio telefono“ sindromu – irgi.
Išgirdome tą patį iš kaimyno? Iš dviejų kaimynų?!? Abejonių, vadinasi nebeliko.
Netikime politikų, mokslininkų, įvairių sričių specialistų pranešimais, bet kaimyno, neturinčio nieko bendra nei su konkrečiu asmeniu, nei su konkrečia aptariama sritimi, išvedžiojimais – be kalbų ir be abejonių!
Taip net nepajuntame, kada pradedame gyventi svetimomis tiesomis. Gyvename, rūpinamės svetimomis tiesomis, visai pamiršdami savuosius rūpesčius. Pamiršdami, kas mes esame ir kuo panašūs į tuos pačius, apie kuriuos tiek daug pasakoja kaimynai. Tiesa, panašumų nedaug – tokios pačios tik kojos, rankos ir galva. Galva panaši tik iš išorės. Kas jos viduje darosi – neatspėtų niekas. Būtent!
Pabandykite vėlų vakarą atsigulti ir padėti galvą ant pagalvės. Užsimerkite. Jus apims snaudulys ir staiga jūsų galvoje pradės suktis netikėčiausi ir įspūdingiausi vaizdai. Vos akimirka – ir Jūs prabundate. Ir netikite, ar tai, ką regėjote, tikrovė ar tik miražas – dar vienas saldus, o gal nelabai, sapnas. Ar žinome, kas tai buvo? Ar žinome, iš kur tie sapnai atsirado? Ar žinome, kaip mes užmigome? Kas išjungė šio pasaulio kanalą ir įjungė kažkokio kitokio pasaulio kanalą?
Nežinome, kas vyksta mūsų galvoje, o bandome atspėti, kas vyksta kito žmogaus galvoje…
Ar mes žinome, kada kaimynas mums sako tiesą, o kada meluoja? Kodėl meluoja? Kad kam nors pakenktų ar tiesiog neturi daugiau ką pasakyti?
Štai atsistoja koks nors didelis valdžios žmogus, išsitraukia pilną prikeverzotą popieriaus lapą ir papila visą krūvą gražių žodžių ar pažadų… Na, panašių į tuos, kur sapne regėjome. Žinome, kad žodžiai liejasi iš jo lūpų, bet ar jie liejasi iš jo proto, iš jo širdies?… O gal tame lapelyje surašytos vogtos mintys? Gal surašytas melas? Į galvą neįlįsi ir nepasakysi.
O gal jis tiesiog… neturi ką pasakyti?
Štai tada prasideda „tuštybių mugė“, beveik tokia pati kaip Kaziuko – tik be medinių šaukštų ir verbų. Iš lūpų pasipila oro pilys, ore skraidantis skilandis, kažkur toli skrajojantis tik mums grojantis dūdų orkestras…
O širdyje lieka tuštuma. Tuštuma, sugaištas laikas, apgautos širdys ir dar didesnis dieglys savoje širdyje – vien tik žodžiai nesuartina.
Suartina bendruomeniškumas ir dalijimasis, ne tik žodžiais, bet ir darbais, įrankiais ar tiesiog… cukrumi.