Iš toli, per pusnynuose miegančius laukus ir iš dangaus ilgomis vilnimis besileidžiančią snaigių maršką pasigirsta varpelis. Silpnas, tačiau skardus jo skambėjimas, rodos, kaip banga persirita per visa, kas gyva – per vėjyje nuo sniego apsunkusiomis šakomis linguojančias egles,per snaigių sūkurio karūnomis pasipuošusias kalvas, per šen bei ten sublizgančias kailinėmis kepurėmis paslėptas akis.

 

Keista. Apskritus metus tas varpelio skambėjimas gąsdina lyg neštų blogą žinią, o prieš Kalėdas šis varpelis atneša džiugesį, šypseną, šilumą. Tai stebuklingas laikas, kai net ir tyliausias varpelio skambėjimas mūsų širdyse pažadina meilę ir… vienišumo jausmą.

 

Taip. Visus metus skundžiamės per dideliu dėmesiu ir mus supančių žmonių gausa, bet prieš ilgiausią metų naktį pajuntame vienišumą. Kasdien skaičiuojame draugus dešimtimis, šimtais, tūkstančiais, o būtent Kūčių vakarą, dalindamiesi šiluma su artimaisiais ar vieni besišildami vienišos žvakės šviesoje,suprantame, kiek mūsų širdis pajėgi mylėti, kiek ji pajėgi turėti, kiek ji pajėgi duoti.

 

Prieš kiekvienas šventes sparnus išskleidžianti gerumo dvasia priverčia bent akimirką būti dosniam ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams, netgi nepažįstamiems. Gana keista, bet daugiausiai savęs pasauliui aplink save atiduoda tie, kurie turi mažiausiai. O tie, kurie galėtų duoti daugiausiai, …sau ir atiduoda daugiausiai. Gerumo dvasia neretai pakyla ir nusileidžia ten, kur ji visada yra svečias.

 

Ne veltui Čarlzas Dikensas sukūrė tokią įtaigią novelę „Kalėdų giesmė“, kurioje pabrėžia, kokios yra turtingos Kalėdos varge ir kokios jos varganos turte. Skaudu, tačiau daugelis mieliau renkasi materialinius, o ne dvasinius turtus.

 

Ar norėtume būti tokie vertingi kaip aukso luitas? Ar norėtume, kad kažkas mumis susirūpintų tik bėdos prispirtas? Paliestų, paglostytų ir numestų, kad vėl ilgus metus gulėtume vienui vieni.

 

Ar norėtume, kad mums ištartų, jog esame nebereikalingi, tegul mumis rūpinasi kas nors kitas?

 

Gal dažnai neįvertiname, jog duodami gauname ir patys. Kiek kartų kam nors išlieję savo neapykantą, atgal gavome jos tiek pat ir dar tiek papildomai (manyk, už pristatymą)? Kiek kartų padarėme gerą darbą ir tai mums grįžo su kaupu? Kiek kartų širdį užliejo karštis išgirdus „ačiū, be tavęs tai buvo neįmanoma“.

 

Kiek kartų susiraukę sėdėjome prie valgiais nukloto stalo ir skundėmės, kad norėtume savo gyvenimu pasikeisti su savo augintiniu ir kiek kartų už sunkų darbą vergetos pavaišinti smulkiu duonos kąsneliu jautėmės esantys patys laimingiausi – tarsi šio pasaulio kūrėjai.

 

Taip. Mes ir kuriame šį pasaulį. Kasdien mes kartu su milijardais žmonių bandome pastatyti namą, kuriame gyvena ne kas kitas, o mes patys. Ir kiekviena padėta plyta skirta ne svetimiems, o savo paties namams. Ar nukasę apsnigtą taką padėjome tik kam nors kitam? Tuo kaimo, pievos, gyvenimo takeliu tapo lengviau eiti ne tik kažkam, bet ir mums patiems.

 

Kažkodėl esame pripratę „bandos jausmu“ vadinti viską, ką grupelė žmonių padaro blogo, bet kažkodėl užmirštame, kad geri pavyzdžiai taip pat užkrečia. Ar patys vieni pradėję sunkų darbą niekada nesulaukėme artimojo, kaimyno, nepažįstamojo pagalbos?

 

Norime visada gauti. Gauti net tada, kuomet nedavėme.

 

Vienišumas nėra liga, nėra bėda. Ar nenusipirkę bilieto, nesumokėję už kelią, galime kur nors nuvažiuoti? Tai kodėl, nieko neįsileisdami į savo širdį, norime, kad kas nors kitas mus į saviškę priimtų. Kodėl nepadovanoję bent dalelę savo širdies, tikimės gauti svetimos širdies šilumos? Kodėl tikimės, kad tą šilumą galime tiesiog pasiimti? Pasiimti turtais, kurių širdis nesupranta. Nusipirkti iš to, kas jos nepardavinėja.

 

Širdis šilumą dalina tik tiems, kas atneša mažytį šiltą, bet tikrą spindulėlį. Mažą, bet ypatingai sunkų užmokestį.

 

Artėjant šventėms į gatves išeina ryškiais prožektoriais pasidabinę puošeivos, besistengiantys per vieną akimirką savo ryškiais spinduliais suvilioti kuo daugiau šilumos iš tų karštų širdžių, tačiau ilgainiui net ir jie nesupranta, kodėl iš šilumą ir šviesą žadančių prožektorių tampa paprastomis vabzdžius viliojančiomis ir juos žudančiomis lempomis. Užmušančiomis bet kokį prie jų priartėjusį mažą pulsuojančios širdelės šilumos kamuolėlį ir po gana trumpo laiko liekančiomis tik vienišomis tamsoje ir vėjo šaltame ūbavime siūbuojančiomis lempomis. Niekam nereikalingomis, nieko nežavinčiomis ir neviliojančiomis.

 

Kaip dažnai neįvertiname, kad gėris ir meilė nėra amžinoji ugnis. Ji plevena tik tiek, kiek jai suteikiama kuro. Kuo mažiau kuro, tuo trumpiau ugnis plevena, kol galop išnyksta amžinybėje, pasėdama tamsą, šaltį ir vienišumo jausmą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close