Redaktoriaus savaitė
Ir tarė Viešpats: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!“ (Pr. 11:6).
Šią eilutę iš Biblijos turbūt yra girdėjęs kiekvienas katalikas. Rodos, tai tik viena frazė apie legendinį Babelio (Babilono) bokštą, tačiau ir joje slypi daug prieštaringos išminties.
Puikiai žinome, ką gali padaryti susivienijusi šeima, būrys draugų ar būrys gyventojų. Susivienijusi žmonija gali pakeisti netgi visatą, tačiau ar tai jai lemta? Ir svarbiausia – ar galime būti vieningi?
„Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“ (Pr. 11:7).
Rodos, Biblijoje kalbama apie prieš tūkstančius metų įvykusius įvykius, tačiau nesupratimas tarp žmonių, draugų ir šeimų sklando ir šiandien.
Dažnai norime pastatyti savo Babelio bokštą, tačiau statydami dažniausiai susiduriame su elementaria problema – bokštą suprantame skirtingai. Vieniems tai – apvalus gynybinis bokštas, kitiems – keturkampis kalėjimo sargo bokštelis, dar kitiems – daugiaaukštis verslo centras. Kiekvienas norime, kad tas bokštas būtų mielas ir naudingas visiems, …ypač mums. Pagaliau pradėję statyti kiekvienas sau patinkantį bokštą liekame ir be bokšto, ir be statybininkų.
Praėjusi savaitė Nemuno kilpų krašte buvo išties audringa. Viskas, kas buvo statoma vieningai, siekiant išsvajoto saulėto rytojaus, staiga virto ištuštėjusia statybų aikštele. Atsižvelgiant į tai, kaip prižiūrimi apleisti pastatai Prienų krašte, kelias, kuriuo bandome eiti į ekonomiškai ir demokratiškai tvarią Europą, gali netrukus apželti piktžolėmis, nuoskaudomis bei sudaužytomis svajonėmis ir viltimis.
Kaip sunku suprasti žmones, kurių kalbos nesupranti! Kaip sunku suprasti žmones, kurie imasi statyti tik savo bokšto dalį. Ir kaip lengva pameluoti, jog statai tą bokštą kartu su visais, tokį patį.
Iš tikrųjų sunku suprasti, kai žvelgiame į savo svajonių šalis ir kas vakarą prieš užmigdami bandome įsivaizduoti ten gyvenantys ar besilankantys, o patys atsibudę vėl darome viską, kad mūsų gyvenimas nebūtų kitoks nei šalyse, kurios mums pasirodo tik košmaruose.
Keista, kad žmonės tiki stebuklais ir melagystėmis. Ir keista, kai tie, kurie tą melą paneigia, yra pasmerkiami. Pasmerkiami už sugriautas svajones. Svajones, kurios egzistuoja tik dėl melo. Svajones, kurioms nelemta išsipildyti. Ir kartais tenka susimąstyti – gal iš tikrųjų geriau gyventi melagystėmis ir svajoti neįmanoma? Gal tik taip galima gyventi pasaulyje, kuriame visi kalba skirtingomis kalbomis ir stato tik sau patinkantį bokštą.