Žvarbus vėjas vis dažniau atneša tik pilkas rudeninės simfonijos natas. Vis dažniau girdime ne šnarančius, vėjyje siūbuojančius medžių lapus, o tamsiai pilkų lietaus lašų barbenimą į langus ir skardines palanges. Kartais šis barbenimas net primena baugų dundėjimą.

Vasaros lietus virto šalta, tarsi vinimis prabadytomis skylėmis iki kaulų smelkiančia lašų jūra. Auksinių lapų jūra su mumis jau atsisveikino. Liko tik širdį draskanti pilkuma. Ilgas ir gniuždantis žingsnis iki akimirkos džiaugsmo – pirmosios snaigės.

„Mama, tėti, sniegas!“ – prisiminimuose iškyla žodžiai, kuriuos išgirdus tarsi didžiausiame pasauliniame kare sutriuškinama viskas. Sutriuškinama tyla, pyktis, nerimas, skausmas, neapykanta ir tamsa.

Vaikai mus daug ko išmoko. O svarbiausia – tikėti. Tikėti ne kažkur slypinčia laime, ne užkastais lobiais, ne įvairiaspalviais meilės fontanais trykštančiomis oazėmis, o tuo, ką turi. Tuo, ką tau dovanoja gyvenimas kiekvieną dieną.

Džiaugtis kiekviena bendravimo akimirka, kiekviena atradimų akimirka, kiekviena paprasto stebuklo – mažos pirmosios snaigės – pasirodymo akimirka.

Kaip dažnai laukiame iš dangaus stebuklų.. Kaip dažnai meldžiame aukščiausiojo, kad mus nudžiugintų savo stebuklais, kad įrodytų esantis… Ir kaip dažnai peikiame jį, kad reikiamu momentu nesulaukėme stebuklo. Beje, dažnai ir džiaugiamės, kad, stebuklui neįvykus, po savaitės, mėnesio ar metų viskas išsisprendė savaime arba sprendimas tiesiog pats atėjo.

Ar laukiame pirmosios snaigės saulės atokaitoje vasarą? Ar basomis keliaujame per pievą paglostyti saulės spinduliuose besimaudančių plačių, žalių klevo lapų ūkaujant vasario speigui? Dažniausiai – ne.

Kodėl mokėdami išlaukti šių dangaus dovanų – stebuklų, nesugebame palaukti, kol ateis laikas ir kitiems mūsų geidžiamiems stebuklams? Kodėl gerbiame ir mylime tik tai, ką gauname tuoj pat? Kodėl vaikai kantresni už mus? Ir kodėl jie džiaugiasi labiau nei mes? Kodėl kasdienis žaislas niekada nebus mielesnis už tą, pasislėpusį po kūčiukų kvapu apsupta žaliaskare?

Kantrybė – ne šiaip knygose geru žodžiu minimas žmogaus charakterio bruožas. Tai – vilties, tikėjimo ir įvertinimo garantas. Laukdami mes įvertiname ne tik savo vilčių, norų, svajonių tikslingumą bei naudingumą, bet ir kainą, kurią sumokame ne pinigais, o brangiausiu, ką turime, – laiku.

Tik suprasdami, kiek perniek praleisime savo gyvenimo priėmę neteisingą sprendimą, galime suprasti, kiek sutaupysime savo gyvenimo laiko, jei priimsime gerai apgalvotą, apskaičiuotą ir įvertintą sprendimą, nors ir užtruksime prie jo šiek tiek ilgiau nei valandą, dieną ar keletą dienų.

Neteisingas sprendimas, be abejonės, pareikalaus ne tik veltui išeikvoto laiko, bet ir privers grįžti atgal ir pradėti viską iš pradžių. O kaip norėtume gauti viską iš karto! Ir kaip norėtume, kad viskas pildytųsi iš karto! Kaip norėtume sulaukti stebuklo!

Ir vėl prieš mus išnyra tas mažas vaikas. Vaikas, nešinas balta snaige. Vaikas, besidžiaugiantis tuo mažu stebuklu, kurio laukė ištisus metus ir kurio niekas kitas negalėjo padovanoti, tik sidabrinėmis rogėmis atidundėjusi žiema. O ausyse pasigirsta krosnyje traškančios malkos. Prieš akis išnyra mažytėje rankoje vandens lašeliu virstanti snaigė.

Kaip džiaugėmės šiuo gamtos stebuklu… Ir kaip dabar nesidžiaugiame ant stalo garuojančia sočia vakariene – gamtos dovanomis. Dar vienu stebuklu, per kurį suprantame, kad vis dar galime džiaugtis didžiausia dovana ir didžiausiu stebuklu – gyvenimu.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close