Istorija kalba jaunų žmonių lūpomis
Rugsėjo pabaigoje VšĮ „Meninė drožyba“ viešėjusi projekto „Misija Sibiras 2016“ komanda tęsėjo liepos mėnesį duotą pažadą – po kelionės į Igarką susitikti su prieniečiais, pasidalinti unikaliomis patirtimis, įspūdžiais, išgyvenimais, atsakyti į klausimus.
Jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas „Misija Sibiras 2016“ – tai jau vienuoliktus metus iš eilės organizuojama iniciatyva. Nuo projekto pradžios lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire aplankė penkiolika jaunimo ekspedicijų, kurios sutvarkė daugiau nei 100 lietuviškų kapinių ir susitiko su ten gyvenančiais lietuviais. Nueiti 90000 kilometrų (tai kaip apie Žemės rutulį apkeliauta du kartus), sukurti 9 dokumentiniai filmai, o dešimtasis, planuojama, išvys dienos šviesą kitų metų vasario 16-ąją arba kovo 11-ąją.
Penkis su puse tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos nutolusi Igarka tapo viena didžiausių lietuvių tremties vietų sovietinės okupacijos pradžioje: iki 1948 m. į Igarką buvo ištremti per 5000 lietuvių. Ši vieta žinoma kaip buvusi viena atšiauriausių Rusijos teritorijų. Žiema ten trukdavo maždaug devynis mėnesius, gyvenimo sąlygas blogino stiprūs vėjai ir daugiametis įšalas. Klimato kaita paveikė ir šį tolimą kraštą. Vasarą, kuri trunka vos keletą mėnesių, galima susidurti su 30 laipsnių karščiu, o kadaise buvusios apledėjusios miesto apylinkės virto klampiomis pelkėmis. Atgimimo metais į Igarką parvežti mirusių lietuvių palaikų vyko nedidelė Lietuvos entuziastų grupė, o jų pėdomis sutvarkyti didžiausių Lietuvos tremtinių kapinių į Igarką šiemet keliavo „Misijos Sibiras“ dalyviai. Šiais metais projekto komanda tvarkė didžiausias lietuvių kapines Sibire, iškėlė 9 naujus, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus maumedžio kryžius, kuriuos pastatė ir papuošė remdamiesi Prienų meninės drožybos įmonės vadovo Algimanto Sakalausko pamokomis. Prieš ekspediciją dalis komandos narių buvo atvykę į Prienus pasimokyti kryždirbystės ir medžio apdirbimo pagrindų bei pažadėjo dar sugrįžti.
Tesėdami savo pažadą, susitikti su medžio drožėjais ir Prienų bendruomenės žmonėmis atvyko penki ekspedicijos į Igarką komandos nariai: Lukas Jankūnas, Justina Bezaraitė, Krista Sabaitytė, Ingrida Meškinytė ir jų vadovas Arnoldas Fokas.
Kaip pasakojo atvykę jaunuoliai, šiemet anketas pildė daugiau negu 800 norinčiųjų dalyvauti ekspedicijoje. Atrinkti 75, kurie dalyvavo bandomajame km 50 žygyje ir turėjo įveikti nemažai iššūkių. Pasak komandos vadovo Arnoldo Foko, žygio sąlygas buvo bandoma „pritempti“ prie Sibiro sąlygų, todėl per dvi dienas teko ir bristi per pelkes, ir kopti į kalvas, ir tvarkyti kapines. Bandomojo žygio dalyviai, ruošdamiesi ekspedicijai, sutvarkė senąsias karaimų kapines, esančias Trakų centre, inventorizavo žydų kapines. Ankstesniais metais ekspedicijų dalyviai tvarkė partizanų bunkerius, kapavietes.
Miesto vaizdas pribloškė
Suformuota 16 žmonių komanda mėnesį laiko įtemptai ruošėsi ekspedicijai. Per tą laiką teko susitikti su buvusiais Igarkos tremtiniais, gyvenančiais dabar Lietuvoje, išgirsti jų istorijas, lankytis Tremties ir rezistencijos muziejuje ir pan. Kadangi reikėjo specifinių žinių padirbinti ir pastatyti kryžius amžinojo įšalo žemėje, už poliarinio rato, kur sąlygos sudėtingos ne tik gyventi žmonėms, bet ir išsilaikyti kryžiams, vienu iš pasiruošimo etapų tapo ir apsilankymas pas medžio drožėją Algimantą Sakalauską.
Liepos 17 d., palydėti iš Vilniaus, ekspedicijos dalyviai išvyko į Maskvą, iš ten lėktuvu – į Krasnojarską ir tolyn… Pasak ekspedicijos dalyvių, Igarka iš pradžių pasitiko ne itin svetingai. Važiuodami autobusu, ekspedicijos dalyviai pro langą pamatė siaubingą vaizdą: sugriauti namai, apleista žemė. Miesto centre – daugiabučiai ant polių… Įtarūs vietinių žvilgsniai… Tačiau netrukus išgirdo ir pirmuosius lietuviškus žodžius. „Labas vakaras“, – ištarė po 20 metų pertraukos į Igarką sugrįžusi lietuvė Olga, kurios mama ir močiutė buvo tremtinės. Sutiktiems tėvynainiams ji papasakojo apie miestą ir pasikeitimus, aprodė 1996 m. uždarytą didžiausią tame krašte veikusią lentpjūvę, kurioje dirbo tūkstančiai darbininkų. „Tai karas be karo. Iš 20000 gyventojų likę vos 5000“, – sakė Olga, komandos nariams, anot jų pačių, tapusi šviesuliu nykstančiame mieste. Ji net pasirūpino, kad atvykusieji galėtų pirmąją naktį praleisti vieninteliuose mieste svečių namuose. Vėliau ekspedicijos dalyviai įsirengė savo stovyklavietę, pasistatę palapines netoli kapinių, kurias tvarkė. Tai buvo geriausias, anot ekspedicijos dalyvių, sprendimas visais atžvilgiais: ir arti, ir laužams degant uodų mažiau, o žemėje iškasta duobė tapo puikiu „šaldytuvu“ maistui, ir visiems kartu saugiau. Tiesa, buvo girdėję kalbas, kad dega taiga ir meškos traukia arčiau civilizacijos, todėl šiek tiek baiminosi, bet akistatos su šiais gyvūnais išvengė.
Susitikime su prieniečiais komandos dalyviai spindinčiomis akimis pasakojo, ką jie nuveikė per dvi savaites Igarkoje, kokių sunkumų ir nuotykių patyrė, kokios patirties parsivežė. Ilgą ir labai įdomų pasakojimą jie iliustravo filmuota medžiaga, nuotraukomis, iš kurių buvo matyti, kokia dabar yra amžinojo įšalo žemė, paveikta klimato kaitos. Buvusios lietuvių kapinės kai kuriose vietose semiamos atsivėrusių pelkių vandens, todėl mažai belikę stovinčių kryžių – dauguma sukritę, supuvę, tvorelės suirę, sulūžę… Iš atsivėrusios pelkės vaikinai ir merginos kėlė kryžius, rišo, tvirtino prie medžių… Iškėlė ir pirmąjį, vietoje padarytą, įspūdingai išraižytą kryžių su užrašu „Tremtiniams atminti. Misija Sibiras 2016“, išskleidė Lietuvos valstybės ir istorinę vėliavas, sugiedojo Lietuvos himną. Vėliau iškilo dar aštuoni kryžiai. Filmuotoje medžiagoje ir nuotraukoje iš toliau matomas visas kryžių kalnelis atrodė įspūdingai. „Išeinant iš kapinių mus lydėjo stiprybės pajautimas ir džiaugsmas, kad išpildėme žmonių ir savo lūkesčius“, – didžiavosi jaunimas.
Sutikti tėvynainiai tapo lyg giminės
Ekspedicijos narius Igarkoje lydėjo ne tik sunkus fizinis darbas, bet ir netikėti susitikimai su tėvynainiais, kurie padėjo labiau susipažinti su lietuvių tremties vieta ir jų gyvenimu ten. Lyg artimi giminaičiai tapo Viktorija Braškytė, lietuviškai nekalbanti ir labai apgailestavusi, kad tėtis, palikęs keturiolikmetę dukrą našlaite, neišmokė gimtosios kalbos, nors namuose lietuviškas dainas ir dainuodavo (jai paprašius, vaikystės dainos ir daugiau lietuviškų melodijų vėl suskambo vakarojant prie laužo), savo šaknų taip pat nepamiršę Viktoras ir Sergejus Brenciai, Sergejaus žmona Larisa, kuri pasirūpino, kad ekspedicijos dalyviai galėtų gerti šaltinio, o ne drumzliną pelkių vandenį, turėtų galimybę nuvažiuoti į parduotuvę produktų. Sergejus kiekvieną dieną paskambindavo ir klausdavo, ar viskas gerai. Ilgainiui visi vietiniai labai šiltai priėmė, suprato lietuvių darbą ir jų atliekamą misiją, aplankydavo dirbančius. Juos aplankė ir miesto meras, papasakojo, kad būdamas 8 metų lankėsi lietuvių tremtinių kapinėse. Pasak komandos narių, ypač jausminga buvo akimirka, kai lietuviai tremtiniai, vaikščiodami po jau sutvarkytas kapines, žvelgdami į pastatytus kryžius, džiaugėsi ir verkė…
Paskutinį laisvą pusdienį ekspedicijos dalyviai norėjo aplankyti, kaip jie įsivaizdavo, Rumšiškių tipo miestelį, kuriame gyveno Igarkoje likę lietuviai tremtiniai, ir išvysti dar likusius mažus namelius, kitus statinius. Tačiau nuėję rado vos vieną kitą pastatą, krūmus, medžius, apleistą žemę, krūvas šiukšlių… Ir visiškai apleistus kultūros namus. Archyvo darbuotojai pasakojo, kad lietuvių namus būdavę labai lengva atpažinti: raižytos langinės, puoštos tautinio dekoro elementais, ant palangių – žydinčios gėlės. Žmonės, pasak vietinių, labai prižiūrėdavę savo namus. Tokia akimirka negalėjo nedžiuginti ir nekelti pasididžiavimo jausmo. O paskutinį vakarą ekspedicijos dalyviai turėjo nedidelę pramogą – trumpą pasiplaukiojimą su vietiniais žvejais Jenisiejaus upe, nuo kurios atsiskleidė įspūdingi dar vasariški pakrančių vaizdai. Igarka, sakė jaunuoliai, tai – kraštas, kuriame per trumpą laiką galima patirti visus keturis metų laikus: „Atvažiavome – buvo 30 laipsnių karščio, o išvykome – temperatūra buvo nukritusi žemiau penkių laipsnių ir lijo lietus. Labai greit atėjo ruduo.“
Laukia dar šimtai susitikimų
Ekspedicijos dalyviai džiaugėsi, kad jų kelionė į Igarką nebuvo veltui, kad darbas nenueis užmarštin, kad bus atitolintas lietuvių kapinių išnykimas, o jas dažniau aplankys vietiniai bei tremtinių palikuonys. Prieš išvykdami iš Igarkos jie sakė sužinoję, jog lietuvių kapinės, iki šiol neturėję jokio statuso, gali būti oficialiai įteisintos kaip kapinės.
Nuoširdžiam bendravimui jaukioje Prienų meninės drožybos įmonės salytėje einant į pabaigą, komandos nariai ir jų vadovas A. Fokas padėkojo „Meninės drožybos“ vadovui A. Sakalauskui bei jam padėjusiam medžio drožėjui Aidui Andriekui už kryždirbystės pamokas ir didelę moralinę pagalbą, vildamiesi, jog bendradarbiavimas tęsis ir toliau, kol vyks ekspedicijos į Sibirą. Algimantas savo ruožtu padėkojo komandai, tesėjusiai pažadą atvykti, nepamiršdamas ir savo pavaduotojos Zitos Kuzminskienės, kuri įdėjo daug triūso organizuojant tiek praėjusius, tiek šį susitikimą su projekto „Misija Sibiras“ dalyviais.
Tarp susitikimo dalyvių Prienuose buvo pirmųjų trijų ekspedicijų (1989, 1990 ir 1991 m.) vadovas Romas Svidinskas, su kuriuo 1990 metų ekspedicijoje į Norilską, kur buvo statomi kryžiai aukščiausio rango Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkams, dalyvavo ir A. Sakalauskas. Svečias pasidalino savo įspūdžiais iš pirmųjų ekspedicijų ir įteikė svečiams paties parašytą knygą „Karininkų memorialas Norilske“.
Ekspedicija „Misija Sibiras 2016“ – šio laiko tarpininkai tarp senosios ir jaunosios kartos, apie tremtį kalbantys jaunų žmonių lūpomis. Tai, ką jie daro, turi ilgaamžę prasmę. Jau organizuota daugiau kaip 100 projekto pristatymų Lietuvos mokyklose ir laukia dar apie 200. Šią žinią, kaip ir stiprybės bei pasididžiavimo Lietuva jausmą, stengiamasi paskleisti kuo plačiau jaunimui.
