Tradicija, žadinanti atmintį
Saulėtą spalio 1 dieną Prienų rajono Balbieriškio seniūnijos „Vidupio“ kaimų bendruomenė, vadovaujama iniciatyvaus pirmininko Alfonso Vitkausko, surengė jaudinančią tradicinę šventę, kurios metu 131-ojo gimtadienio proga deramai pagerbtas kraštietis, tarpukario Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, prelatas Mykolas Krupavičius (1885–1970), kiti krašto šviesuoliai, palydėta vasara.
Prie įvairiomis spalvomis pleškančių jurginų gyvatvorės puikavosi ūkininko Sigito Karaliaus iš Pivašiūnų seniūnijos, Žemaitėlių kaimo atvežta dekoratyvinių vištų paroda. Kinijos šilkasparnius, Turkijos sultones, JAV vandotus ir kitas puošnias višteles kalbino vaikai ir suaugusieji. Prie Švč. Mergelės Marijos skulptūros moterys kalbėjo rožinį. Prie paminklo, skirto M. Krupavičiaus ir kraštietės pedagogės Danutės Zieniūtės atminimui, išsirikiavo tautiniais drabužiais pasipuošę Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokinukai, iškilūs kraštiečiai. Romas Kariniauskas, žalgiriečio Aido tėtis, įžiebė aukurą. Istoriko Rymanto Sidaravičiaus pažadintas sugaudė M. Krupavičiaus garbei skirtas varpas. Skambėjo tautiška giesmė, Lietuvos, ES ir „Vidupio“ vėliavas pakėlė nusipelnę kraštiečiai Romaldas Zabulionis, Donatas Baranauskas, Jonas Petraška.
Į padangę kylant dešimtims gyvų balandžių, simbolizuojančių taiką bei ramybę, sveikinimo žodį tarė A. Vitkauskas. Grakščiu šokiu susirinkusiuosius sveikino Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokiniai (vadovė Ramutė Švedienė).
Istorinę atmintį žadinančia, krikščioniškas vertybes puoselėjančia atributika papuoštoje salėje buvo aukojamos šv. Mišios už Mykolą Krupavičių, Lietuvą, „Vidupio“ bendruomenę. Balbieriškio Švč. Mergelės Rožančinės parapijos klebonas Remigijus Veprauskas pamoksle pabrėžė, kad ne ginklai, o žmogaus dvasios turtai pasaulį daro gražesnį, žmogų laimingesnį.
Istorikas R. Sidaravičius žiūrovus nukėlė į virtualią erdvę, kurioje ryškiai suspindėjo M. Krupavičiaus credo: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę už save labiau.“ Jo 1922 metais parengta žemės reforma demokratiškumu stebina Europą, o kaimo žmonės prieš šį ministrą klaupėsi, už suteiktą žemę rankas bučiavo. Tad labai taikliai ministro reformos rezultatus ir valstiečių nuotaikas apibūdino jam skirtomis eilėmis poetė Emilija Krušinienė: „Suklestėjo ir pražydo kaimas / Lietuva pakilo iš vargų. / Žvelgė ateitin su viltimi, be baimės, / Meldė laimės jai tautos sūnus.“ Prisiminimais apie garbų politiką dalijosi Pažėrų parapijos klebonas Kazimieras Skučas.
Paprašius lektorių palyginti aną ir šių dienų žemės reformą, jis sakė: „Reforma vykdoma jau 26 metus, bet… dar nebaigta, o padarinius visi jaučiame…“
Renginio metu skambėjo Arūno Masionio akordeono garsai, nuvilnijo „Vidupio“ ansamblio, vadovaujamo Birutės Žėkienės, dainos, smuiką virkdė Alytaus muzikos mokyklos mokinys Žilvinas Grigonis.
Renginio vedėja Dalia Kazlauskienė pristatė tris naujų knygų autorius: E. Krušinienę, Scholastiką Kavaliauskienę ir kraštietį Romaldą Zabulionį.
Emilija Krušinienė knygoje „Gyvenimas lyg upė“ skiria vietos Dzūkijos šviesuoliui Vytautui Nedzinskui, prisimena karą, sunkų pokarį, reiškia meilę Tėvynei, liūdi dėl išnykusios tėviškės..
S. Kavaliauskienės kūrybos aruode naujoji knyga yra dvidešimtoji, o eilėraščių suaugusiesiems – devintoji. Knygoje „Sidabriniais voratinklių tiltais“ autorė išreiškia tikėjimą Tėvyne, prisimena išėjusiuosius, žavisi nuostabia Lietuvos gamta, išryškina žodžio galią. Anot poetės, žodis labai galingas – jo sparnai priglaudžia, nuramina. Tačiau žodis kartais net karalių išverčia iš sosto, sunkiai sugriaunamą sieną tarp žmonių pastato.
R. Zabulionio apsakymų rinktinėje „Ką žaltys pasakė?“ jo paties ir giminių prisiminimai, pateikti apsakymų ar novelių forma ir pagražinti aukštaitiškais posakiais.
Daug pagarbos žodžių apie M. Krupavičių buvo pasakyta ir prie kavos puodelio. Tik lieka nebylus klausimas – ką istorija pasakys apie XXI a. žemės ūkio politiką?
Bronislava Tamulynienė
