Prienuose – masiškiausias Lietuvoje žygis pėsčiomis

Po praėjusio savaitgalio apie Prienų apylinkių grožį kalba tūkstančiai Lietuvos žmonių, dalis kurių čia nebuvo nė karto lankęsi, juolab dauguma net kelių kilometrų nustatytomis trasomis nuėję. Unikalūs Prienų ir Birštono apylinkių vaizdai šeštadienį lydėjo per 3000 pėsčiųjų žygio „Nemuno kilpomis“ su „Trenk Turu“ dalyvių daugiau nei 100 kilometrų.

Dar neprašvitus, Prienų miestas jau pradėjo pilnėti žmonių. Visose gatvėse stojo automobiliai, o iš jų lipo sportiškai apsirengę žmonės ir traukė į miesto centrą, kur Laisvės aikštėje buvo įrengtas pažintinio pėsčiųjų žygio „Nemuno kilpomis“ su „Trenk Turu“ startas ir finišas. Čia ir visose trasose jau darbavosi per 100 savanorių, išvakarėse į aikštę buvo atgabentos kelios tonos „Vytauto“ mineralinio vandens, perlinių, miežinių ir grikių kruopų, užkandžių bei kitos žygiui būtinos atributikos ir įrangos. Su startiniu paketu visi žygio dalyviai gavo ir pleistro bei tepalo, o pirmosios pagalbos priemonių buvo visuose poilsio ir pagalbos punktuose.

Organizatoriai pasistengė, kad žygis būtų įdomus, turiningas, pritaikytas tiek patyrusiems ir ištvermingiems aktyvaus laisvalaikio mėgėjams, tiek šeimoms su vaikais ir net keturkojais. Žygeiviams buvo siūloma rinktis iš keturių maršrutų: pradedančiųjų (10 km), sveikatingumo (20 km), harmonijos (35 km) ir iššūkio (55 km). Nuo 7 val. ryto pirmieji iš starto punkto pajudėjo 55 ir 35 km, kiek vėliau – ir trumpesnių maršrutų dalyviai.

Ankstyvą rytą Laisvės aikštėje žygio dalyvius pasveikino Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, jis palinkėjo sėkmės klaipėdietei Sandrai Valančauskaitei, atvykusiai į žygį siekti Lietuvos rekordo ir pasiryžusiai 55 kilometrus nueiti atbulomis.

Prie šio žygio nemažai prisidėjo ir Prienų rajono savivaldybė, Prienų miškų urėdija, Prienų seniūnija, UAB „Prienų butų ūkis“, Nemuno kilpų regioninis parkas, taip pat Birštono miesto savivaldybė ir Birštono turizmo informacijos centras. Visų jų dėka žygio metu žygeiviai galėjo aplankyti įdomius Prienų ir Birštono apylinkių bei Nemuno kilpų regioninio parko objektus – aukščiausią Lietuvos medį, Žvėrinčiaus ąžuolą, Naravų piliakalnį, Sveikatingumo taką, Vytauto parką, Harmonizavimo parką, panemunės stovyklavietes ir kitus. Kiekvienas norintis (maršruto specialiai pažymėtoje vietoje buvo paruošta vieno kilometro ėjimo atbulomis trasa) galėjo išbandyti ėjimą atbulomis.

Žygio metu skirtingose vietose veikė 11 maršruto punktų (Giraitiškės, Naravų piliakalnis, Uosa, aukščiausias Lietuvos medis, Harmonizavimo parkas, kryžkelė miške, Revuona, Panemunės stovyklavietė, Laisvalaikio terapija, Vytauto atgaivos erdvė, Žvėrinčiaus ąžuolas), kuriuose žygio dalyviai turėjo pasižymėti. Šiuose punktuose žygio dalyviai buvo vaišinami arbata, vandeniu, koše. Maršrutuose žygeivių laukė ir pramogos: masažai, Funkcinės terapijos centro mankštos, „Čiulba ulba“ staigmenos ir kryžiažodžiai, mineraliniai kokteiliai, fotografijų seansai, galimybė nemokamai išbandyti šiaurietiško ėjimo lazdas, o norintieji net galėjo pašaudyti iš lanko. Revuonos punkto, kuriame baigėsi 35 km trasa, o einantiems 55 km buvo tarpinis sustojimas, veiklą organizavo Prienų r. savivaldybė ir Nemuno kilpų regioninis parkas. Žygio dalyviai, užsukę užsiregistruoti į šį punktą, galėjo ne tik dalyvauti loterijoje, susipažinti su Nemuno kilpų regioniniu parku, Prienais, bet ir buvo apdovanoti Prienų rajono savivaldybės suvenyrais, vaišinami obuoliais bei Prienų krašto muziejininkų iškepta duona.

Neįprasto rekordo siekusi ir atbulomis per 12 val. 55 km trasą įveikusi klaipėdietė 31 metų Sandra Valančauskaitė sulaukė didžiulio žygeivių palaikymo, o finiše – daugybės sveikinimų ir Prienų rajono savivaldybės dovanų, kurias įteikė Prienų r. savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas.

Kadangi žygio dalyvių buvo tūkstančiai, ne visus startuojančius ar finišuojančius pavyko matyti. Tačiau teko skaityti nemažai puikių atsiliepimų. Štai, po žygio „Kauno diena“ rašė, kad „susibūrę į gausią komandą, pėsčiųjų žygyje „Nemuno kilpomis“ dalyvavo ir žmonės, gyvenantys persodintų organų dėka, taip pat tie, kurie laukia transplantacijos bei jų artimieji. Savo žygeivius išlydėjo gausus būrys laukiančiųjų transplantacijos. Tarp gausių dalyvių organų donorystę palaikantys žygeiviai išsiskyrė ryškiaspalve, donoro kortelę simbolizuojančia atributika. Kauno krašto nefrologinių ligonių draugija „Kauno Gyvastis“ ėjusi „Už organų donorystę! Už gyvenimą“, subūrė net 40 dalyvių komandą, iš kurių 5 gyvena antrąjį, dovanotą, gyvenimą, 5 laukia inksto transplantacijos, kiti – jų šeimos nariai ir artimiausi draugai.“

Keliautojų organizacija „Kitas kampas“, kurių komandos narių amžius išsiskleidė labai plačia palete, tačiau net patys mažiausieji drąsiai priėmė ir įveikė savo iššūkius, savo įspūdžiais pasidalino organizacijos tinklapyje: „Kaip ką tik „stuktelėjusiam“ spaliui, oras pasitaikė tiesiog stebuklingas – su praktiškai iki pat laidos neužsimerkusia saule, švelniu vėjeliu ir be mažytėliausio lašo lietaus. O apylinkių gražumas!! Rudens spalvose išsimaudę paupiai sulig kiekvienu posūkiu vis iš naujo buvo pasitinkami „oooooo!!“ ir „oooohoooo!!“. Mėgavomės kiekvienu žingsniu, neatsisakydami ir progų prisėdę atsipūsti, suradę patogią vietelę su tobulu vaizdu (priminkit, kas tas televizorius, ir kam jo reikia..?). Įspūdžiais dar ilgai dalinsimės, o turbūt ryškiausias iš jų bus tas, kad komandiškai laimėjome pirmąją vietą pagal savo kojomis suskaičiuotus kilometrus. Finišavome labai skirtingu laiku, tačiau laukėme iki paskutiniųjų grįžtančiųjų, kad galėtume vieni kitiems paploti ir padėkoti už puikiai ir prasmingai drauge praleistą dieną ir pasiektą bendrą tikslą. Dar kartą įsitikinome, kad „Trenk Turas“ be galo atsakingai ruošiasi kiekvienam renginiui. Nesusidūrėme su jokiu nesklandumu – visur visko užteko, nesigrūdome, nereikėjo laukti (dalyvių tikrai buvo per 3000?? To nepajutome!), labai skani košė, o ir arbatos visuose punktuose puikiai gaivino. Apie savanorius galima atskirą traktatą rašyti, nes tai nuostabūs žmonės-vaivorykštės, ir dar su nesibaigiančiu fejerverko užtaisu – tiek ankstyvą rytą, tiek vėlai vakare energingi, paslaugūs, motyvuojantys ir smagūs. „TrenkTuriečiai“ , jūs esate Šaunuoliai! Jūs suteikiate progą vėl išbandyti save, ir susijungti į vieną didelę pėdą vis didėjantiems būriams žmonių – tam, kad užsibrėžiami vis drąsesni tikslai neliktų tik žodžiai!“

Vienas iš „Trenk Turo“ įkūrėjų yra kraštietis Vytautas Bartulis. Vėlai vakare, kai jau buvo finišavę dauguma žygio dalyvių, pavyko sustabdyti nuolat skubantį Vytautą ir užduoti jam keletą klausimų.

Tūkstančius žmonių pritraukiančius žygius organizuojanti įstaiga sumanė surengti masinį renginį krašte, kuriame gal pusė žygeivių nė nebuvę. Kodėl?

Pirmasis mūsų žygis du kartus buvo organizuotas pajūryje. O aš esu iš Prienų ir norėjosi atsvaros pajūrio žygiui. Su Nemunu, tėviške susietas žygis atrodė idealus variantas.

Jūsų lūkesčiai pasiteisino? Juk galėjo tiek žmonių ir nesusirinkti?

Manau, kad viskas pavyko. Iš viso užsiregistravo rytą į žygį per 3100 dalyvių. Kaip ir kiekviename renginyje, buvo mažų „liapsusų“, bet 99 procentai dalyvių jų nepastebėjo ir jiems tai nuotaikos nesugadino.

Kokie tie maži nesklandumai?

Pavyzdžiui, žygio išvakarėse, jau gana vėlai vakare, pamatėme, kad starto arka liko Vilniuje. Arba, turi vykti savanorių mokymai, bet išmušė visi elektros saugikliai – nėra nei šilumos, nei šviesos, nei kompiuterių. Arba, arbatos trūksta, vanduo nebėga… Tai ūkiniai nesklandumai, kuriuos vienaip ar kitaip išsprendėme.

Kiek laiko vyko pasiruošimo ir visi organizaciniai darbai?

Pats registravimasis į žygį, bilietų pardavimai prasidėjo birželio mėnesį, nuo tada iš lėto ir ruošėmės. Intensyvus pasiruošimas vyko mėnesį, o paskutinė savaitė – jau praktiškai be miego.

Žygio dalyviai pastebėjo – ir labai stebėjosi – kokios gražios mūsų krašto apylinkės. Kaip formavote žygio trasas? Kas padėjo?

Padėjo Nemuno kilpų regioninis parkas, miškų urėdija, Prienų rajono savivaldybė. Vsos įstaigos susitelkė ir pasistengė paieškoti tokių perliukų rajone, kad žmonėms būtų įdomu. Štai, jūs turbūt per Prienų tiltą važiuojate tūkstančius kartų ir galbūt nė nesustojate pasigrožėti, pasižiūrėti, kokie nuostabūs vaizdai. O šiandien visą dieną prie tilto stovėjo krūvos automobilių ir žmonės fotografavo tiltą, Nemuną.

Trasose buvo galima išvysti žygiuojant ir šeimomis, su mažais vaikais. Galbūt žinote, kiek dalyvavo žygyje vaikų?

Vaikų skaičiaus nežinau, bet manau, kad šimtai, ypač 10 km trasoje, kur ėjo žmonės net su vaikiškais vežimėliais. Ten, kur neįmanoma buvo važiuoti, žygeiviai sakė pernešę vežimėlius ant rankų.

Ar daug buvo užsiregistravusių komandų?

Komandinė rungtis yra labai azartiška, joje prasideda lyg ir varžymasis tarpusavyje, kas greičiau. Didžiausia komanda buvo beveik 100 žmonių, atstovavę keliautojų organizacijai „Kertam kampą“. Pažirę po 10, 20, 35 ir 55 km trasas kartu jie nuėjo beveik 6000 km ir užėmė pirmąją vietą.

Ar buvo nebaigusių pasirinktų trasos kilometrų ir dėl kokių priežasčių?

Buvo, bet šįkart labai mažai, gal kelios dešimtys iš tūkstančių. Dažniausia priežastis – nuospaudos…

Iš ko sulaukėte daugiausia ne tik palaikymo darbu, prisidėjimu, bet ir moralinio pastiprinimo?

Ir mano šeima, ir mano tėvai, ir sesuo – visi labai palaiko. Sesuo, beje, įveikė 55 km. Ir sesers vyras yra dalyvavęs žygyje, ir tėvai žygiuoja pagal savo galimybes. Mūsų šeimoje tai yra tarsi masinis „užsikrėtimas“, nekalbant apie visą būrį mano draugų, kurie lengvai „užsikrečia“. Nekalbam, kad reikia eiti, tiesiog pasakome, kad gal norite eiti, ir jie visi pradeda burtis aplink mus. Ta masė žmonių susidaro be kažkokios įkyrios reklamos ar piršimo. Malonu tai jausti ir tuomet traukia rengti tokius žygius toliau. Labai dėkojame Prienų savivaldybei, kuri labai daug investavo savo laiko ir padėjo materialiniais ištekliais. Jautėsi, kad žmonės nori tos šventės ir palaiko mūsų renginį. Žygyje dirbo daugiau nei 100 savanorių. Labai ačiū jiems. Jie dirbo tikrai nuoširdžiai ir atsakingai.

Ar žadate sugrįžti į gimtinę su žygiu kitais metais ir ką darytumėte kitaip?

Ko gero, sugrįšime. Manau, kad kitąkart paįvairintume maršrutą, galbūt dar pridėtume daugiau malonių dalykų žygeiviams. Iš esmės darytume viską taip pat, tik dar geriau, dar masiškiau. Norėtųsi čia sukviesti penkis, dešimt tūkstančių žmonių!..

Kokie artimiausi „Trenk Turo“ planai?

Pirmasis žygis – „Pėsčiomis pajūriu“ – pernai sudomino daugiau nei 2 tūkst. žygeivių. Kadangi ėjimas pėsčiomis vis labiau populiarėja, todėl jau dabar kviečiame registruotis į į kitų metų pavasarį vyksiantį žygį „Pėsčiomis pajūriu“: keliausime gegužės 13 dieną, o trasos – kiekvienam pagal galimybes: nuo 12,5 kilometro iki 100 kilometrų. Kviečiame prisijungti!

dsc_5557

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close