home Gamta Girios vartai niekada neužkelti

Girios vartai niekada neužkelti

Šiemet Miškininko dienos išvakarėse Prienų miškų urėdijos kolektyvą nusprendė palikti ilgametis miškininkas Jonas Koklevičius, daug metų dirbęs urėdo pavaduotoju, vyriausiuoju miškininku, vėliau savo patirtį perdavęs jaunesniems kolegoms. Iš viso miškams Jonas atidavė vos ne pusę amžiaus, o daugiau kaip 45-eri metai prabėgo Prienų miškų urėdijoje.

Jonas labai kuklus žmogus, nemėgstantis daug pasakoti apie save, tad rengiant straipsnį teko naudotis ir ankstesne archyvine medžiaga. Mat miškininkas mano, kad reikia rašyti tik apie jaunus, pradedančius dirbti specialistus, juos motyvuoti dideliems darbams.

 

J. Koklevičius yra kilęs iš Pakuonio apylinkių, tad baigęs aštuonmetę mokyklą, raginamas tėvų toliau mokytis, pasirinko arčiausiai namų esantį Girionių miškų technikumą. Jam tada atrodė, kad iš kaimo kilusiam vaikinui geriausia vieta – atokiai nuo didmiesčio triukšmo įsikūręs miškų technikumas. Mat prieš paduodamas dokumentus jis ten buvo numynęs dviračiu apsižiūrėti. Iki šių dienų nenusivylė, kad pasirinko miškininko kelią.

Pirmoji J. Koklevičiaus darbovietė buvo Raseinių miškų pramonės ūkis. Ten vaikinas ilgai neužsibuvo, nes laukė tarnyba sovietų armijoje.

Po armijos Jonas jautė, kad nelabai nori grįžti į Raseinius, tad užsuko į Prienų miškų ūkį pasiteirauti apie galimybę įsidarbinti. Pasirodo, pataikė laiku ir vietoje. Netrukus Jonas tapo Birštono girininkijos girininko Arvydo Vilkaičio pavaduotoju.

Girininkas buvo protingas žmogus, daug ko išmokęs jauną specialistą ir suteikęs jam galimybę dar labiau įsitikinti, kad miškininkystė – jo pašaukimas. Nors atlyginimas buvo nedidelis, tačiau Jonui darbas miške patiko.

Po šešerių darbo metų Birštono girininkijoje J. Koklevičius buvo paaukštintas – paskirtas dirbti girininku Išlaužo girininkijoje. Girininkija buvo ne pati geriausia, šiek tiek apleista, tačiau darbas jaunam girininkui sekėsi.

Nuoširdus darbas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis – savybės, kurios nelieka nepastebėtos. Perspektyvų specialistą greitai pastebėjo tuometinė valdžia ir, Prienų miškų ūkio inžinieriui išėjus į pensiją, J. Koklevičius buvo paskirtas miško naudojimo inžinieriumi. Juo dirbo nuo 1978-ųjų iki 1988 metų. Vėliau keitėsi pareigybių pavadinimai, Jonas tapo vyr. miškininku, o po to – urėdo pavaduotoju, nors darbo pobūdis liko toks pats: rūpintis miško želdinimu, ugdymu ir priežiūra.

Net užimdamas atsakingas pareigas J. Koklevičius gilino žinias tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur neakivaizdiniu būdu įgijo miško inžinieriaus specialybę.

Nereikia nė kalbėti, koks buvo darbas miške prieš geras keturias dešimtis metų ir kaip dirbama dabar. Tada daug miško kirtimo darbų buvo atliekama rankomis, paprastais benzininiais pjūklais, o mediena traukiama arkliukais, vėliau traktoriais. Tais laikais Prienų miškų ūkis teturėjo du automobilius, o pasak J. Koklevičiaus, dirbantys su benzininiais pjūklais vyrai buvo gerbiami – juk su tokia įranga dirba...

Aišku, keitėsi laikai, keitėsi ir supratimas apie mišką ir jo naudojimą. Jeigu sovietiniais laikais buvo daugiau kertama, tai dabar stengiamasi didinti miškų plotus, diegti tvarų ūkininkavimą, racionaliai naudoti miško medieną ir vis daugiau dėmesio skirti gamtosauginiams klausimams.

Ypač padėtis pasikeitė Lietuvai įstojus į ES, kai buvo galima rengti ir teikti paraiškas paramai gauti miško veisimui ir rekreacijai, taip pat pasinaudoti ir kitomis siūlomomis programomis. Pastaraisiais metais J. Koklevičiaus iniciatyva buvo parengtas ir įgyvendintas ne vienas projektas, remiamas iš ES fondų. Daugelis vietinių gyventojų ir atvykstančiųjų džiaugiasi puikiai sutvarkyta Giraitiškių poilsiaviete, poilsiaviete prie Guostaus ežero, tiesiamais ir remontuojamais keliais. Per ilgus darbo metus J. Koklevičius pelnė kolegų ir bendradarbių pagarbą ir pasitikėjimą ne tik už tiesioginių pareigų atlikimą, bet ir už savo puikų būdą, sveiką humoro jausmą. Generalinė urėdija taip pat ne kartą skatino ir kitaip pagerbė miškų specialistą, už gerą ir kūrybingą darbą apdovanojo padėkos raštais.

Prienų miškų urėdijos urėdas Robertas Judickas tuo metu kalbėdamas apie savo pavaduotoją sakė, kad Jonas – tai toks žmogus ir specialistas, kuris viską padaro iki galo, iki smulkmenų, kompetentingai ir jo kontroliuoti nereikia. „Manau, kad Jonas yra pats geriausias pavaduotojas iš visų esančių Lietuvoje. Tai tikrai mano dešinioji ranka“, – sakė urėdas ir savo nuomonė nepakeitė iki šiol. Urėdas vėl pakartojo prieš keletą metų pasakytus žodžius ir dar pridūrė, kad J. Koklevičiui niekada neturėjęs priekaištų jokioje darbų sferoje. „Jonas – kompetencijos ir tolerancijos pavyzdys. Žmogus, kuris niekada nepakeldavo balso net ant pavaldinių. Jeigu kuris ko nors nepadarydavo, jis atlikdavo pats ir moralų neskaitydavo. Galiu pasakyti, kad tai žmogus, neturintis blogų savybių“, – sakė urėdas R. Judickas, daug metų dirbęs kartu su J. Koklevičiumi. Beje, J. Koklevičius mėgdavo sakyti, kad „nesunku dirbti pavaduotoju, kai gerai dirba vadovas“.

Sulaukęs pensinio amžiaus, Jonas dar keletą metų dirbo urėdijoje, padėjo savo žiniomis ir patirtimi jauniems specialistams. Dabar, kai jo „ugdytiniai“ jau įgavo ne tik žinių, bet ir patirties, jis gali atsidėti savo asmeniniam gyvenimui – dar daug kur nepabuvota, neapsilankyta, dar daug knygų neperskaityta, dar daug širdžiai mielų buities darbų laukia. Juk turi ateiti metas, kai gali gyventi tik sau ir tuo džiaugtis – juk jau daug padaryta, padėti pamatai ateičiai, tad tegul jaunieji skinasi kelią toliau patys.

Jonas Koklevičius su žmona Rita užaugino du sūnus. Vyresnysis Darius taip pat pasirinko miškininko profesiją ir darbuojasi Prienų miškų urėdijoje.

J. Koklevičius oficialiai jau atsisveikino su urėdijos kolektyvu, tačiau su mišku taip lengvai neišsiskirsi – paviliotas miško ir jo deivės Medeinės, liksi su ja visą gyvenimą. Tik ji verčia ištikimai tarnauti, mylėti ir saugoti visa, kas mus supa – gamtą, mišką ir visus gyvūnėlius.

Paklaustas, kiek gi iš viso metų skyrė miškams, kad nepakeitė profesijos, Jonas su šypsena sako, kad „dirbti reikėjo, o kas kitur būtų priėmę?“ Tai vis tas neblėstantis, brandus humoras, būdingas tik tokiam tvirtam, atsakingam ir patikimam žmogui. Išlaikytam, išbandytam ir tikram. Kaip urėdas minėjo, gaila, kad Jonas nutarė baigti darbinę veiklą, bet toks jo sprendimas ir reikia jį gerbti.

Miškininkas – tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tad J. Koklevičius visada ir liks ištikimas savo pašaukimui. Juk girios vartai niekada neužkelti.

Lietuvoje Miškininko diena minima trečiąjį rugsėjo šeštadienį. Tai laikas, kai gamta nusidažo įvairiausiais vario atspalviais, kai kviečia visus žavėtis nepaprastu mūsų miškų grožiu, džiaugtis miškininkų darbu ir gausėjančiais miškų plotais. Gamta neturi vartų, tad čia gali lankytis kiekvienas, mokantis suprasti ir gerbti tai, kas sukurta.

 img_0235

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close