Kelionė po grafų Butlerių valdas (GALERIJA)

Šiemet jau trečius metus tęsiamas 2014 m. pradėtas Lietuvos valstybės 100-mečiui skirtas penkerių metų „Lietuvos muziejų kelio“ renginių ciklas – plėtojama dvarų kultūros tema. Į šiemetinį projektą kartu su 50 Lietuvos muziejų įsitraukė ir Prienų krašto muziejus, rugsėjo 8 d. besidominčius istorija pakvietęs apsilankyti grafų Butlerių valdose ir organizavęs ekskursiją „Grafų Butlerių valose“.

Besidomintys miesto istorija prieniečiai žino bendrus faktus: Prienų apylinkėse žmonės gyveno dar akmens amžiuje; pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienų vardas buvo paminėtas 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Prienus padovanojo savo favoritui totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui; Prienų pilį, nusižiūrėjęs į Sisterono pilį Prancūzijoje, apie 1654 – 1661 m. pastatė Gotardas Vilhelmas Butleris. Pažintinė ekskursija buvo skirta sugrįžti į istorijos ištakas ir pakeliauti grafų Buitlerių pėdsakais Prienų ir Marijampolės miestuose.

Iš Airijos kilę Prienų seniūnijos valdytojai grafai Butleriai yra neatsiejama Prienų ir Marijampolės istorijos dalis, padariusi įtaką tolimesniam minėtųjų miestų augimui. Kalbant apie šią giminę,  galima drąsiai teigti, kad iš Airijos kilę grafai Butleriai yra viena įdomiausių, nors labiausiai primirštų giminių Lietuvoje. XVIII a. šios šeimos atstovai valdė žemes ne tik Lietuvoje, bet ir dabartinėje Lenkijoje bei Baltarusijoje, rūpinosi ne tik jiems priklausiusių miestų ir miestelių augimu, bet ir steigė naujus; draugavo su Radvilomis ir Sapiegomis. Ne be reikalo Lenkijos istoriografijoje grafai Butleriai apibūdinami kaip „dar ne magnatai, bet jau didikai“. (Iš Gražinos Marijos Martinaitienės knygos Užnemunės grafai Butleriai ir jų meninis palikimas, monografija, 2002 m.)

Į istorinę kelionę po grafų Butlerių valdas kartu su Prienų krašto muziejaus muziejininkais išsileido apie 60 ekskursantų. Ekskursija prasidėjo Prienų piliavietėje, esančioje šalia Revuonos parko, kur su giminės istorija trumpai supažindino Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė.

Gotardas Vilhelmas Butleris (vok. Gotthard Wilhelm von Buttlar, lenk. Gotard Wilhelm Butler) (1600 m. Kuldygoje – 1660 m. sausio 18 d.) – Karūnos rūmų iždininkas, karūnos rūmų pakamaris, Pernu ir Prienų seniūnas. Karaliaus Jono Kazimiero Vazos sargybinis. 1638 m. kartu su karaliumi dalyvavo ekspedicijoje į Ispaniją, kur kardinolo Richelieubuvo paimtas į nelaisvę. Atidavęs gabenamus laiškus karaliui Liudvikui XIV buvo paleistas. Gotardas Vilhelmas tapo pirmuoju iš savo šeimos perėjusiu iš protestantizmo į katalikybę. 1644 m. liepos 16 d. karalius Vladislovas Vaza jam užrašė Prienų seniūniją.Tapęs Prienų seniūnu pradėjo čia statyti pilį, kuri šiuo metu žinoma kaip Prienų piliavietė arba Butlerio pilis. Čia pat kūrėsi Prienų dvaras. (Vikipedija. Laisvoji enciklopedija).

Ne kiekvienas prienietis žino, kad per daugiau kaip šešiolika metų Gotardas Butleris Prienų miestui padarė labai daug: įkūrė daugybę kaimų ir kelis ar keliolika dvarų (Bagrėnas, Jokimiškis, Aštuonėliai, Ašminta, Šaltupis, Liepalotas, Išlaužas). Baigdamas savo amžiaus penktą dešimtį Gotardas Butleris vedė Palenkės kašteliono (pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas) Morkaus Vodinskio dukterį Konstanciją. Yra išlikęs tų laikų vedybų kontraktas, sudarytas tarp Gotardo Butlerio ir nuotakos motinos Helenos Zamoiskytės patvirtintas valdovo parašu „1649 m. pirmadienį prieš šv. Vaitiekaus šventę“ (balandžio 23 d.) tekste aiškiai pasakyta, jog vedybos vyksta „maloningojo Valdovo ir šviesiausios Karalienės numatymu, nuotakos Gimdytojai sutikus“. Kontrakte aptariama pasogos dalis, skiriama auksu, sidabru ir brangakmeniais, be viso šio buvo atiduotos Palenkėje buvo atiduotos Miendzo ir Mendziliesės žemės su visais jų priklausiniais. Santuoka truko 12 metų, kurių metu Butleriai susilaukė gražaus būrelio palikuonių, tarp jų 4 sūnūs, patencialūs vis didėjančio turto perėmėjai. (Menama, jog penkta buvo duktė, bet mergaitės tuo metu nebuvo minimos, nes jos nebuvo turto paveldėtojos ir giminės tęsėjos). Gotardas Butleris mirė 1661 m. rudenį, kai kur minima 1660 m.

„Kada G. Butleris pastatė Prienų pilį ir visą puikų ansamblį ant aukšto Nemuno kranto su sodais, gėlynais ir parkais, nėra tiksliai žinoma. Deja, ji neilgai stovėjo (skiriasi nuomonės, kas 1701 m. ją sunaikino – rusai ar švedai). Išlikę keliautojų užrašai ir apibūdinimas, kad tokios gražios pilies, kaip Prienų, nebuvo matyti nuo Kauno iki Gardino. Užfiksuota, kad trys pilies aukštai buvo po žeme. Išlikęs faktas, kad apie 1701-uosius metus, apgriovus pilį, Butleriai keliauja vis dažniau į Kvietiškio dvarą. Teko matyti įrašus, kurie saugomi bažnyčioje, kur pažymima, kad Gotardo Butlerio marti Agnieška tapo krikštamote. Dar legenda byloja, kad Prienų bažnyčios šventoriaus tvorą, kaip padėką Prienams už grafo Butlerio nuopelnus Marijampolei, pastatę Marijampolė žmonės“, – minėjo atskirus faktus apie Butlerius E. Juodsnukytė.

Ekskursija tęsėsi Marijampolės link, kur po Prienų pilies sukrovimo persikėlė ir apsigyveno Gotardo Butlerio giminės atstovai. Ekskursijos dalyviai aplankė Kvietiškio dvarą, kurį 1717 m. įkūrė po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikrausčiusi Gotardo Butlerio sūnaus grafo Morkaus Antano Butlerio giminė. Ji tapo ir miestelio įkūrimo iniciatore. Šaltiniuose minima, kad Butlerius domėtis Marijampolės miesto apylinkių apgyvendinimu ir tokių naujakurių apmokestinimu paskatino ne pačių grafų iniciatyva, bet išorės jėgų postūmis – užkariautojai švedai.

Kvietiškio dvarą, Marijampolės marijonų vienuolyno ir bazilikos pastatų kompleksą, Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejų, Poezijos, Vytauto parkus, kitas šią giminę menančias vietas ekskursijos dalyviams aprodė Lietuvos Prezidento K. Griniaus memorialinio muziejaus vyr. fondų saugotojas Tomas Kukauskas ir Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto lektorė. Vida Mickuvienė. Kelionės po Butlerių valdas vadovai papasakojo daug įdomių ir negirdėtų faktų, istorijų apie žymiąją grafų giminę, pasidalino įvairiuose šaltiniuose paminėtais bei legendomis apipintais pasakojimais apie parko, liepų alėjos, bažnyčios atsiradimą. Pasakojama, kad grafienė Pranciška Butlerienė, rinkdama vietą bažnyčiai, išėjusi iš savo dvaro, perėjusi Šešupės pakrante, eidama ir melsdamasi bei kalbėdama Rožančių rinko vietą. Ten, kur baigdavo vieną maldą, pasodindavo po liepą, o kur baigė kalbėti Rožančių – nutarė pastatyti bažnyčią (dabar marijampoliečių vadinamą baltuke). Taip atsirado liepų alėja, o kelias nuo dvaro iki bažnyčios pramintas Rožanckeliu.

Ekskursija po Marijampolę baigėsi apsilankant įspūdingoje gulbės baltumo bažnyčioje, kur įkurdintas ir P. Butlerienės bažnyčiai dovanotas Marijos Vaisbūniškės paveikslas. Tikima, kad jis daro stebuklus, todėl prie jo meldžiamasi ir prašoma palaimos bei malonių.

 dsc_2003

galerija0906

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close