Redaktoriaus savaitė
Aukso dulkės vėl plūstelėjo į tėviškės laukus ir miškus. Visą vasarą savo šlamėjimu mus džiuginę, o miško giesmininkams namus ir apsaugą teikę medžiai jau puošiasi karališkąja aukso mantija. Žalią spalvą iš miškų, šilų, parkų ir sodų pradėjo stumti rausvai auksinė spalva.
Taip ir norisi gaudyti kiekvieną krintantį auksinį medžio lapą ir slėpti piniginėje –- kaip didžiausią turtą, kaip aukščiausios vertės pinigą.
Galima pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodytų mūsų kišenės ir visi krepšiai kiekvieną rudenį – prikimšti aukščiausios vertės pinigų. Kas gi nenorėtų pačių didžiausių turtų! Tačiau tokius turtus turėtume tik kartą per metus. Pasidžiaugtume, o paskui visus metus vaikščiotumėme su didžiausiomis piniginėmis, pilnomis… nieko.
Taip ir dabar gyvename. Vieną dieną per mėnesį džiaugiamės gautu atlyginimu arba pašalpa už laimingai ar ne itin vykusiai nugyventą gyvenimą, o kitas 30 dienų – vėl laukiam to „rudens“.
Taip ir norisi patekti į nemirtingumo pavyzdžiu tapusius „Šuriko nuotykius“ ir pusantros dekados (jaunesnei kartai – tiesiog penkiolika dienų) vadovautis legendiniu posakiu „Kas nedirba, tas valgo“.
O tada užvaldo ramybė. Kas gi nenori būti sotus turėdamas tik didelę, storą, nieko pilną piniginę?
Bet, deja, filmai mums pagelbėja tik vienu klausimu – užima mūsų laiką, kurį galėtume išnaudoti darbui, tobulėjimui ar tiesiog poilsiui. O auksiniai lapai krenta tik vieną kartą per metus.
Gerai, kad išrastas toks unikalus daiktas kaip Seimas. Auksinių lapų maišymo agregatas, iš kurio, ko gero juokiasi visi pro properšas debesyse žvelgiantys dangaus šventieji. Ir ko gi nesijuokt? Argi nejuokinga?
Vieni sėdi, kiti miega, treti plepa, ketvirti namuose cepelinus valgo. O auksinius lapus ir gauna, ir maišo po lygiai.
Pasižvalgai po darbo skelbimus, o ten algas visi už „padarytą darbą“ siūlo. O linksmajame agregate – kaip voverės – porą mėnesių medžiuose kabančias šiškas parenka ir visą žiemą miega. Tik žiema ilgoka…. ketverius metus užsitęsia. Čia jums ne poliarinė naktis. Tiesiog – keturmetis. Ech, kodėl nesugrįžus į senus laikus ir vėl neįvedus penkmečio planų?
Mėnesį laiko braižom ir planuojam, o penkerius metus – vykdom… taip kaip Dievas duoda…
Ir butų netruktų, ir dujinių viryklių netruktų, ir biudžetas toks pats kiauras būtų. Bet bent jau ant žmonių niekas „nejotų“. Visi žinotų, kas už ką atsakingas, žinotų, kad valstybė didi – jai nebaisios jokios mūsų klaidos.
Ir vėl grįžtam prie realybės. Juk valstybei ir šiandien nebaisios jokios valdžios vyrų ir moterų klaidos. Auksinių lapų maišymo agregatas taip intensyviai maišo ir gamina. Pabandykite suklysti užrašydami sumą centais mokesčių lapelyje – įvairios skolų davimo ir atėmimo įstaigos šiuos centus greitai „išplaks“ į sodriai atrodantį jau ne centų, bet eurų kokteilį. O valdžia… Milijonai iššvaistytų eurų vadinama „netikslinga investicija“ ar tiesiog „netikslingai panaudotomis lėšomis“. Bet valstybė didi – jai nebaisios valdžios klaidos. Jai baisu tik tai, kad sumokėję per mažai centų jūs išduosite Tėvynę ir paskatinsite joje krizę.
Ir ko gi nenorėt į Seimą? Ten, kur lapai krenta ištisus metus. Platūs, spalvingi ir labai sotūs. O už stiklinių sienų – poliarinė, keturmetė žiema. Su vos sniege atkapstomu vienu kitu lapu.
Intensyvėjančios politinės kovos auštant paskutiniams rytams prieš rinkimus norom nenorom verčia susimąstyti apie politikų kompetenciją, atsakingumą, etiškumą ir apskritai galimybę eiti atsakingas pareigas. Populistinės kalbos, protu nesuvokiami pažadai bei konkurentų juodinimas slepiant savo juodulius ne tik priverčia abejoti politikais, bet ir abejoti žmonėmis ir savimi. Kodėl visuomenė turėtų būti teisinga ir atsakinga, jeigu mūsų idealai – valdžios pareigūnai šiuos taikaus ir verčiančio tobulėti pasaulio pagrindus paverčia nereikšmingomis dulkėmis?
Politikų kovos pavyzdžiu auganti konkurencinė destrukcinė kova tarp institucijų, įmonių, gydymo įstaigų ir net mokyklų žada tik viena – visuomeninį abejingumą.
