Žvelgiant į seną nuotrauką

„Ak, ta, mūsų, vaikystė –

Skurdi, alkana ir graudi –

Kaip ji stiebės pražysti

Virš karo griuvėsių baugi!“

Tai pirmas eilėraščio posmelis, parašytas A. Adamonienės prisiminimuose apie bendraklasį Joną Vyšniauską (Gyvenimas, 2016 06 22). Atrodo, kad tas posmelis specialiai parašytas šiai nuotraukai. Ne žvilgtelkit į ją, bet gerai įsižiūrėkite ir jūs tikrai atpažinsite – tai pokario Lietuvos kaimo vaikai. Vienas kitas lyg bando šypsotis, o daugumos veideliai rimti, gal net nustebę, – kaip čia mus fotografuos. Juos mes galime įvardinti ne tik kaip pokario, bet ir kaip Lietuvos tarpukario vaikus, nes, šiaip ar taip, visi jie yra dar „smetoniniai“. Šiandien dauguma jų jau įžengę į savo gyvenimo 9-tą dešimtmetį, kiti artėja prie tos ribos. Žinoma, didesnė jų dalis jau iškeliavę Anapilin.

Nuotrauka daryta 1947 metų pavasarį, taigi jai jau beveik 70 metų. Joje matome Užuguosčio pradžios mokyklos pirmo ir trečio skyrių mokinius, nusifotografavusius su mokytoja Aldute Saikevičiūte ir mokyklos vedėju Motiejumi Keršiu. Nuotraukoje – 40 mokinių. Žinoma, vieno kito šių skyrių mokinių šioje nuotraukoje gali ir nebūti, bet šiuo atveju šimtaprocentinis tikslumas, manau, nėra būtinas. Juozas Juodis mena, jog po tokią nuotrauką gavo visi, kurie joje įamžinti, bet jis nuotraukos jau nebeturi. Kur ir kada ji pradingo, negali prisiminti. Nuotraukoje jis, pirmo skyriaus mokinukas, sėdi pirmoje eilėje antras iš dešinės, basom kojytėm, bet mūvi „madingas“ sulopytas kelnaites, rimtu, susimąsčiusiu veidu, kaip tikras „gyvenimo matęs“ vyras. Šios nuotraukos jau nebeturi ir Jonas Ramoška, tada buvęs trečio skyriaus mokinys. Nuotraukoje jis stovi paskutinėje eilėje šeštas iš dešinės, šalia mokytojos A. Saikevičiūtės. Taigi šią fotografiją galima priskirti jau prie retų, nes per 70 metų daugelis jų pradingo. O išsaugojo ją taip pat trečio skyriaus mokinys Kondrotas Nauckūnas. Jis stovi paskutinėje eilėje šalia J. Ramoškos iš dešinės.

Pažiūrėkite atidžiau į šią nuotrauką, užuguostiečiai. Tikriausiai kažkas lengvai atpažinsite save, kaimynus, kai kurie atpažinsit savo tėvelius. Na, o senelius kažin ar sugebėsit atpažinti, bet tikrai suprasit, kaip jie tada gyveno, kokia buvo jų vaikystė tais nelengvais pokario metais. O žvelgiantys iš šios nuotraukos prisimins savo vaikystės dienas, metus. Kokia ji, ta vaikystė, bebūtų sudėtinga, tačiau ji prisimenama kaip labai miela nutolusi gyvenimo praeitis. Galbūt dėl to, jog kasdien buvai su tėvais, jautei jų meilę, girdėjai jų geranoriškus patarimus, pamokymus, supratai jų rūpestį, kad būtum pavalgęs, aprengtas, kad nesušaltum, kad būtum saugus ir t. t. Jautei tą šeimos šilumą, kuri, kaip dabar išsireiškiama, kompensavo materialinius nepriteklius. Žiūrėdamas į šią nuotrauką, nejučia pradedi lyginti – tada, prieš 70 metų, ir dabar. Tada tikrai nebuvo sąvokos „socialinės rizikos šeima“. Nebuvo tokio poreikio, nes nebuvo tokių šeimų, kurios visiškai nesirūpintų savo vaikais, paliktų juos likimo valiai – alkanus, sušalusius, pačių tėvų sumuštus, sužalotus. O dabar, atrodo, vis daugėja tėvų, kuriems jau yra dingęs arba nyksta prigimtinis tėvų meilės vaikams jausmas, nebelieka jokių pareigos, atsakomybės, moralinių nuostatų. Vis labiau juos užvaldo siauri, egoistiniai instinktai. Ir tokių socialinės rizikos šeimų yra kiekvienoje seniūnijoje. Kalbinta D. Juodienė (Juozo Juodžio žmona) nepamena, kad tada kurios nors šeimos vaikams būtų prireikę globos esant gyviems ir sveikiems tėvams. „O dabar tik ir girdime – atėmė iš tėvų vaikus, aukščiausios valdžios institucijos vis agituoja, kad vaikams reikalinga globa, aukokite vaikams, įsivaikinkite vaikus“, – stebisi pašnekovė.

Pasižiūrėjus į šią nuotrauką, kyla ir toks klausimas: ar ne dėl to pačio, vis labiau išsikerojančio egoizmo prarandame tautos, valstybės natūralų prieaugį? Ateinanti karta jau nebekompensuoja nueinančios kartos. Šis neigiamas balansas tęsiasi jau ne vienus metus. Ir šioje srityje lyderiaujame Europoje – vis primena statistika. Šią susidariusią situaciją akivaizdžiai iliustruoja ir ši 1947 m. Užuguosčio ir aplinkinių kaimelių I ir III skyrių 40-ies mokinių nuotrauka. Na, o šiandien situacija atrodytų taip: 2016 metų pavasarį Užuguosčio mokyklą, kurios jau nėra nuo 2008 metų, būtų baigę du pirmos ir vienas trečios klasių mokiniai. Nejučia prisiminiau Just. Marcinkevičiaus žodžius: „Žiūrėk, prie vargingos trobos / žmogus Lietuvėlę augina.“ Kodėl dabar neaugina? Kodėl atsirado toks didžiulis kontrastas? Atsakymų kiekvienas surasime. Naujų iššūkių pateikė pakitę ekonominiai bei socialiniai santykiai, kurie irgi turi įtakos besiformuojančioms naujoms žmonių gyvenimo normoms, pažiūroms bei nuostatoms. Vis labiau įsitvirtina nuostata – svarbiausias gyvenime yra Aš, mano Ego. Nėra reikalo savo gyvenimą apsunkinti papildoma rūpesčių našta ir t. t. Tai viena. Antra, iš tiesų vis mažiau valstybėje lieka tos visuomenės dalies, kuri galėtų gimdyti ir auginti vaikus, t. y. Lietuvos ateitį, kaip dažnai mėgsta pabrėžti aukšto rango valdžios pareigūnai. Tai kur išeitis? Na va, atrodo, jog „radau“. Spaudoje teko skaityti užuominų, o ir diskusinę radijo laidą paklausyti, kurioje rimtos ekspertės ar net mokslininkės įrodinėjo, jog būtina mokyklose stiprinti lytinį švietimą. Ir nedelsti, o pradėti jį reikėtų jau nuo darželio, supažindinant darželinukus su mergaičių ir berniukų fiziniais skirtumais ir kt. Tai štai kur išeitis! Bet, manau, jog pravartu būtų paruošti lytinio švietimo programas ir senjorams, mat tą dalyką jie jau bus šiek tiek primiršę. Taigi, plačiu frontu imantis tokio švietimo, demografinė problema, dėl kurios tiek daug aimanuojama, būtų lyg ir išspręsta….

Grįžtu trumpam prie nuotraukos. Buvo tų vaikučių Lietuvos kaime, buvo… Ir tada žmonės ne išgyveno, o gyveno visavertį žmogiškąjį gyvenimą su džiaugsmais ir skausmais, su linksmybėmis ir ašaromis, su kasdieniu sunkiu darbu neretai trūkstant kasdienės duonos, su poilsio ir atokvėpio valandėlėmis.

Trumpai apie vieno, esančio toje nuotraukoje, 1947 metų pirmoko Juozo Juodžio gyvenimo kelią. Jis gimė 1938 metais ir buvo vyriausias vaikas šeimoje. 1942 m. gimė sesutė Veronika, 1948 m. – broliukas Pranas ir 1950 metais – sesutė Stasė ir broliukas Stasys. 1946 m. Juozas pradėjo lankyti Užuguosčio pradžios mokyklą. 1947 m. labai sėkmingai baigė pirmą skyrių (iš nuotraukos matosi, jog Juozas rimtas vyras) ir mokytojų sprendimu buvo perkeltas į trečią skyrių. Dabar Juozas taip ir sako – neteko būti antroku. Baigęs pradžios mokyklą Juozas liko namuose, kaip rimtas tėvų pagalbininkas, bent jau namų triūsos darbuose bei jaunesnių vaikų priežiūrai. 1949–1950 metais Užuguosčio pradžios mokykla pradėjo peraugti į septynmetę, buvo atidaryta penkta klasė. Juozas po metų pertraukos vėl labai panoro grįžti į mokyklą. Tėvai išleido jį į penktą klasę, nors jiems buvo labai nelengva. Reikėjo suspėti nudirbti ūkio darbus (turėjo 8 ha žemės: 3 ha dirbamos ir 5 ha raisto pievų) ir vaikučius prižiūrėti, kol iš mokyklos grįš Juozas. Sėkmingai Juozas baigė ir penktą klasę. „Bet kai 1950 metais gimė Stasys ir Stasė, – pasakoja Juozas, – mano mokslai baigėsi.“ Tėvams jau buvo beveik neįmanoma apsieiti be jo pagalbos. Juozas jau 12-os metų vyras, ne tik broliukus, sesutes pasergėdavo, bet ir su dalgiu patvoriais pasišvaistydavo – avytėms, paršiukams žolės pašienaudavo. Netrukus ir žagrę už rankenų čiupo. Susikūrus kolūkiui, Juozas prie technikos pradėjo pritapti. Kaip darbščiam, nagingam vaikinukui, jam brigadininkas prikabinėtojo prie traktoriaus darbą patikėjo. Žiemą kolūkio mechaninėse dirbtuvėse remontavo įvairią techniką, daugiausia variklius. Taip po truputį, savarankiškai, žinoma, padedant bendradarbiams mechnizatoriams, išmoko ne tik valdyti traktorius, bet ir greitai nustatyti technikos gedimus ir juos pašalinti. 1955 m. 17-metis jaunuolis buvo pasiųstas į traktorininkų kursus Jundeliškėse, kad įgytų mechanizatoriaus dokumentus bei teises. Visą savo darbo stažą Juozas įgijo dirbdamas su technika, daugiausia metų praleido už kombaino vairo Greitai tapo pagrindiniu ūkio kombainininku. Juozas pasakoja, kad iš pradžių atrodė kiek baugoka vairuoti kombainą, bet kai atsisėdo prie kombaino vairo, kai nuvažiavo per prinokusių javų lauką, dingo visas baugumas. Per savo darbo dešimtmečius „sunešiojau“ tris „Nivas“, – pasakoja Juozas.

Kaip ir visi to meto jaunuoliai, taip ir Juozas 1963 m. buvo pašauktas į kariuomenę. Trejus metus tarnavo Kaliningrade. Po tarnybos grįžo namo, vėl dirbo kolūkyje. 1971 m. vedė iš gretimo Gojaus kaimo Damutę Vitkauskaitę – sukūrė savo šeimą. Išaugino dukrą Birutę, sūnus Vidą ir Algį. Visus išleido į mokslus, visi pasirinko patinkančias profesijas.

Toks Juozo, vieno iš tų 1947 m. nuotraukos pirmo skyriaus mokinuko, labai glaustai papasakotas gyvenimo kelias, artėjantis prie garbingo 80-ies metų jubiliejaus. Juozas savo gyvenimą vertina kaip prasmingą, kuriame buvo ne tik žmogiško džiaugsmo, laimės, bet ir skaudžių netekčių. Neturi nei sau, nei kitiems jokių priekaištų. Dabar svarbiausia, sako jis, – sveikata. Visko užtenka, o sveikatos niekad nebus per daug. To tau, Juozai, ir tavo žmonai Damutei ir linkiu.

Antanas Krūvelis