„Suvalkijos žali sodai“ šeštus metus skleidė etnokultūros žiedus

Birželio 28–liepos 2 dienomis Veiverių kultūros laisvalaikio centre, Skriaudžiuose, aidėjo kiekvienas kultūros centro kampas – einant pro šalį buvo galima išgirsti vienus skudučiuojančius medžių pavėsyje, kitus „ant padangų“ grojančius armonika ar kanklėmis. Čia skambėjo jau šeštoji suvalkietiško etnomuzikavimo ir liaudies amatų stovykla vaikams ir jaunimui „Suvalkijos žali sodai“.

Stovyklos tikslas – plėsti vaikų ir jaunimo etnokultūrines žinias, supažindinti su Suvalkijos krašto istorija bei kultūros raida, etnomuzikavimu ir amatais, ugdyti jaunosios kartos meilę papročiams, tradicijoms ir visam protėvių palikimui, perteikti teorines ir praktines žinias apie liaudies amatus.

Šiais metais stovykloje dalyvavo 40 dalyvių (nuo 5 iki 22 m.) iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Prienų miestų ir rajonų.

Kaip ir kasmet, stovykla galėjo didžiuotis gausiu ir labai profesionaliu mokytojų būriu: kankliuoti ir armonika groti mokė iš Skriaudžių kilęs, Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas Vytautas Alenksas; kankliuoti ir skudučiuoti – Kauno muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus muziejininkė, dr. Laura Lukenskienė su sūnumi Imantu Lukensku (smuikas); groti lamzdeliu bei armonika – Birštono meno mokyklos vyr. mokytojas, Birštono kultūros centro folkloro ansamblio „Raskila“ vadovas Algirdas Seniūnas; kankliuoti mokė ilgametė Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ dalyvė, buvusi ansamblio „Kankliukai“ vadovė ir įkūrėja Vilma Pučkienė; šokti ir dainuoti – Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytoja ekspertė,tBirštono kultūros centro folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Roma Ruočkienė; prisijaukinti molį bei vilną mokė keramikė, tautodailininkė Audronė Šlyterienė.ė

Stovyklautojai buvo suskirstyti į penkis būrius, kuriems vadovo puikūs vadovai: Virginija Lenkauskienė, Audronė Šlyterienė, Rūta Petravičienė, Rūta Ulevičiūtė ir Lukas Macijauskas. Būrio vadovams teko išties nelengvas darbas – ir ašarų pasirodydavo, ir ožiukai iš gretimos sodybos kartais atbėgdavo. Tad jie kiekvienam stovyklautojui buvo ir „mama“, ir „tėtis“, palydėdavę ledų nusipirkti ar ašarą nubraukti.

Stovyklos programa intensyvi – apie keturias valandas kasdien stovyklautojai mokėsi groti pasirinktais instrumentais, dvi valandas dainuoti, šokti ar molį minkyti. Kiekviena diena baigdavosi „vakaro programa“, kuri turbūt paliko daugiausiai įspūdžių. Priešpaskutinę dieną visi stovyklautojai aplankė Skriaudžių buities muziejų bei senųjų kanklininkų kapus. Šeštadienis – paskutinė stovyklos diena – nuaidėjo nuoširdžiu ir šiltu uždarymo koncertu. Ne vienas stovyklautojas nustebino užgrojęs instrumentu, kurio prieš stovyklą nebuvo nė rankose laikęs. Juk vaikai kaip niekas kitas sugeba labai nuoširdžiai dalintis tuo, ką išmoksta, ką naujo atranda.

Organizatoriai tikisi, jog kiekvienas stovyklautojas į namus sugrįžo su naujais patyrimais, noru šokti, dainuoti, groti bei tęsti unikalias lietuvių tautos tradicijas.

Džiugu, kad stovykla, jau tapusi tradicine, pritraukia vis daugiau suvalkietiškos kultūros mylėtojų.

Suvalkietiško etnomuzikavimo ir liaudies amatų stovyklą vaikams ir jaunimui „Suvalkijos žali sodai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Prienų rajono savivaldybė.

Virginija Mitrikevičienė