Nors ir nelauktas, į tėviškės laukus atbildėjo ruduo. Dar žalias, bet jau permerktas lietuviško lietaus.

 

Rodos, norėtųsi verkti, tačiau baimė kausto – o jeigu vandens bus per daug?

 

Ech, tie mūsų politikai, kad jie tik suprastų, kada jau užtenka tų kalbų. Deja. Kiekvienas yra įsitikinęs, kad turi ką pasakyti. Ogi kalba – žmogaus dovana. Žmogus turi neišpasakytą dovaną… gal Dievo, gal evoliucijos. Tačiau pažangusis protas suteikė mums galimybę ne tik kalbėti, bet ir suprasti, ką kalba kiti. Sunku net įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo egzistuoti be kalbos. Na panašiai, kaip žvėreliai miau miau, au au, o daugiau – kaip ir nebėra ką pasakyti. Įdomu būtų sužinoti, apie ką galėtų tarpusavyje kalbėtis… sakykim, voverės? Turbūt kaip ir daugelyje vaikiškų pasakų – apie kankorėžius ir riešutus. O gal apie ką nors plačiau? Įvairesnėmis temomis? Galėtų, pavyzdžiui, diskutuoti apie globalinį atšilimą ir jo įtaką jas maitinančiam pušynui. O gal apie ežius, kurie, tinginiai, nesugeba laipioti medžiais ir patys nusiraškyti obuolių. Taip. Galėtų daug ką pašnekėti. Bet žinant jų vikrumą ir įnirtingą darbą ištisus metus, kad žiemą praleistų sočiai ir šiltai, ko gero, po tokių globalinių temų drevės liktų tuščios. Gal todėl jos ir dirba, o neplepa apie tai, kas vyksta nepriklausomai nuo to, ar jos kalba, ar ne.

 

Ir tada susimąstai, kam žmogui duota kalba – kad jam lengviau būtų bendrauti su kitais žmonėmis, ar kad galėtų būti gyvas kalbomis?

 

Net maži vaikai turbūt yra girdėję apie garsųjį Babelio bokštą, kurį žmonės statė iki pat dangaus. O Dievui supykus ir visus žmones apdovanojus skirtingomis kalbomis, bokšto statybos dėl daugiakalbio nesusikalbėjimo sustojo.

 

Didelės kalbos, o ypač panaudojamos netinkama linkme – nieko gero neduoda.

 

Štai, rinkėjų širdis siekia palenkti kandidatai į naujos kadencijos Seimą. Pliurpia apie poreikį kovoti už savo teises (lyg būtume beteisiai), už savo laisvę (lyg jau ir nuo nieko nepriklausomi) ir dar už pinigus (kurių, tik pamanyk, reikia pasiimti iš to pačio puodo, į kurį mes patys, mokesčių mokėtojai, juos metam)! O biudžetas kaip ta drevė – seniai net aplūžusį kankorėžį matęs. Imkim iš tuščio biudžeto dar daugiau! Pasididinkim atlyginimus, pensijas, pašalpas ir keliaukim į šviesų rytojų!

 

Tik niekaip negalėsim suprasti, kodėl algos didesnės, o batono su pienu vis mažiau valgom?

 

Taip ir gyvenam gyvi kalbomis. Kaip gera klausytis apie didesnius atlyginimus ir pensijas, kai tuos kankorėžius, kuriuos per įvairius tiesioginius bei akcinėmis prekybos centrų kainomis paslėptus mokesčius į biudžetą maišais tempiam. Tik kažin kodėl tie daug kalbantys ir mums siūlantys kandidatai, tapę Seimo nariais, nepasako, į kokią drevę iškeliauja tie mūsų maišai – bendrą ar truputį, truputį nelabai bendrą. O kalbos nenutyla, jų tik daugėja.

 

Ar pamenate savo rugsėjo 1-ąją? Na tą, kai pradėję gelsti klevo lapai jums reiškė „auksinį rudenėlį“, o ne „sumautą ir lietingą rudenį“? Pamenate, kai prie mokyklos gėles su vėjyje linguojančiais žiedlapiais rankose laikė jūsų klasiokai ir klasiokės? O jūs nedrąsiai laikėte mamos ar tėčio ranką. Ar pamenate, kai aplink jus čiauškėjo jūsų nauji arba jau pažįstami iš nuotykiais margų vasaros atostogų sugrįžę bendraklasiai?

 

Ar prisimenate, ką kalbėjo mokyklos direktorė ir šventės svečiai? Ne?!?!? Nejaugi jums einant į mokyklą ir net neįsivaizduojant, kas tai yra švietimo reformos ir pagrindinės gairės bei politinė valstybės vaga, nerūpėjo šios kalbos?

 

Pasaulis pasikeitė, vaikai – ne.

 

Vaikai ir liko tie patys vaikai, kurie rugsėjo pirmąją kasmet pasitinka būryje senų ir naujų draugų. Būryje, kuriame prabėgs dar vieni mokslo metai. Būryje, kuriame norisi išgirsti kitų vasaros istorijas, bet labiausiai – papasakoti savo.

 

Kaip džiugu matyti mažus mokinukus – mūsų naująją kartą. Stojančią į kovą su šūsnimis vadovėlių ir sąsiuvinių. Vien tam, kad sukurtų ateitį sau, savo vaikams ir tiems, kurie juos užaugino. Tėvams, seneliams. Pensininkams. Į mokyklinius suolus sėda ateities karta, auganti mūsų šalies valdžia. Būtent jie spręs, didinti ar sumažinti mums pensijas. Didinti ar sumažinti mokesčius. Tai jie – augantys kandidatai į Seimą.

 

Tai, ko juos išmokysime, patys išbandysime savo gyvenimo saulėlydyje.

 

Nuostabi ta rugsėjo pirmoji! Kaip gražiai mažieji klega, kaip graudžiai jų tėveliai braukia ašarą, kaip sunkiai suvokiamai būrys svečių sveikina vienas kitą. Taip ir norisi paklausti – o kada į drevę kankorėžius nešim? O gal ir ateities kartą mokysime tik kalbėt apie neegzistuojančius riešutus ir toli ant medžių šakų linguojančius ir nepasiekiamus kankorėžius?

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close