Inžinerijos batalionas atsisveikino su pontonine perkėla

Kaip ir kiekvienais metais rugpjūtis J. Vitkaus inžinerijos batalionui buvo kupinas iššūkių ir užduočių. Atidundėjo didžiausios metų pratybos ,,Inžinierių griausmas 2016“, išleista pirmojo Inžinerijos bataliono nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) karių laida, karo inžinieriai pasklidę po visą Lietuvą vykdo kitas užduotis, kurios įkandamos tik jiems vieniems.

Darbų daug – tik spėk suktis, tačiau net per darbų gausą bataliono senbuviams nepraslydo pro akis, kad iš bataliono viena paskui kitą pajudėjo perkėlų technika. Ilgą laiką buvusi Inžinerijos bataliono simboliu pontoninė perkėla ,,išleidžiama“ į užtarnautą poilsį. Šių metų rugpjūčio 30 d. Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono paskutinės pontoninio tilto grandys su KRAZ sunkvežimiais buvo perduotos Lietuvos kariuomenės Depų tarnybai.
Persikėlimo per vandens kliūtis pajėgumas Lietuvos krašto apsaugos sistemoje įkurtas dar 1992-aisiais, tuometinės Lauko pajėgų Motodesantinės brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtyje suformuojant Inžinerijos (Pontoninę) kuopą. Pirmuoju kuopos vadu tapo mjr. S. Pikšrys. 1993 metais kuopa perduota Krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamento Daugiaprofilinei gelbėjimo rinktinei. Jau tų pačių metų rugpjūčio 31 – rugsėjo 4 d. vyko pirmosios Pontonų kuopos pratybos Pavilkijyje ir pirmieji gelbėjimo darbai, pakilus potvyniui Šilutės rajone.

1995 metais, panaikinus rinktinę, buvo įkurtas Atskirasis inžinerijos batalionas, į kurio sudėtį perėjo ir Pontoninė kuopa su 19 KRAZ, 3 ZIL sunkvežimiais ir 6 upiniais kateriais bei 24 pontoninėmis grandimis.
Suformuoto Atskirojo inžinerijos bataliono Pontonų kuopa tapo pirmuoju, vieninteliu ir unikaliu padaliniu, turinčiu persikėlimo per vandens kliūtį pajėgumą. Kuopai buvo pavesta vykdyti Lietuvos kariuomenės padalinių perkėlimą per vandens kliūtis, vandens kliūčių žvalgybą, pontoninių keltų ir tiltų įrengimą bei gelbėjimo darbus potvynio rajonuose Lietuvoje. Naujai suformuotas padalinys buvo pajėgus įrengti pontoninį tilta per bet kurią Lietuvos upę.
Atsikuriant Lietuvos kariuomenei Pontonų kuopa sudaryta šauktinių pagrindu, todėl ji, kaip ir dauguma Lietuvos kariuomenės dalinių susidūrė su iššūkiais. Žvelgiant iš šalies, persikėlimo per vandenį operacija gali pasirodyti paprasta. Iš tiesų, norint ją atlikti sklandžiai, greitai ir, svarbiausia, saugiai, reikėjo nemažai įgūdžių, kad tarpusavyje suderintai galėtų veikti sunkvežimių vairuotojai, pontonines grandis montuojantys kariai, katerių vairuotojai, saugą užtikrinančios komandos ir padalinio vadas, reikėjo išmanyti sutartinius ženklus ir komandas. Galima tik įsivaizduoti, kokią atsakomybę jausdavo naujas kuopos ar būrio vadas padalinyje, kuriame negabaritinius sunkvežimius vairavo šauktiniai, neseniai gavę teises, kai visas darbas vykdavo ant tekančio vandens, bet ne visi buvo geri plaukikai. „Tai buvo vedančioji kuopa“, taip ją šiandien apibūdina vienas pirmųjų Pontonų kuopoje tarnavusių karių (skyriaus, o vėliau būrio vado pozicijose) Inžinerinio bataliono vyresnysis puskarininkis srž. mjr. Eglandas Višinskas, prisimindamas aukštą kuopos parengtį, pratybų skaičių ir eilinio kario dienotvarkę.
Vienos įsimintiniausių kuopos tarptautinių pratybų 1998 m. įvyko Latvijos Adažių poligone. Kai visas tuometinis Inžinerijos batalionas su Perkėlų kuopa priešakyje įveikė daugiau nei 600 km, sėkmingai sudalyvavo pratybose su sąjungininkais, vienintelis gedimas tuomet buvo viena prakiurusi padanga, prisimena srž. mjr. E. Višinskas. 2004 m. Perkėlų kuopa atliko dar didesnį žygį (daugiau nei 1 000 km.) į tarptautinių pratybų ,,Rescure Medcure 2004“ pratybų vietą Estijoje, Tartu mieste, kur su JAV ir Estijos karo inžinieriais treniravosi įveikinėti vandens kliūtis.

Pontonų kuopa nuo pirmųjų iki paskutiniųjų pratybų turėjo neoficialių savo tradicijų. Viena jų, kad naujai atėjęs kareivis, seržantas ar karininkas galėtų vadintis tikru kuopos kariu – pontonininku, – pirmiausia jis turėjo būti pakrikštytas. Seržantai krikštydavo šauktinius, vyresni seržantai ir karininkai – jaunus karininkus, prisimena seržantas majoras. Karys, sudalyvavęs pirmosiose savo pratybose statant pontoninį tiltą, būdavo „gražiai“ įmetamas savo kolegų į vandenį su visa uniforma. Toks ritualas „paruošdavo“ karį tarnybai kuopoje ir leisdavo greičiau pritapti prie kolektyvo.

2003-aisiais Pontonų kuopa pervadinta į Perkėlų kuopą ir pradėta ruoštis užduotims su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis. Inžinerijos batalionas organizuodavo KASP karių mokymus dirbti su perkėlų technika. Nuo 2011 m. Perkėlų kuopa pervadinta į 2-ąją Inžinerijos kuopą. Laikui bėgant, keičiantis Inžinerijos batalionui nustatytiems uždaviniams, pontoninis parkas pamažu mažėjo. Pagrindinė pontoninės perkėlos technika ir įranga pagaminta prieš 40-50 metų paseno. Jos remontas ir aptarnavimas pasidarė brangus ir neefektyvus, o eksploatacija nebeatitinkanti nūdienos saugumo ir ekologijos reikalavimų. Simboliškai paskutinis pontoninis tiltas per vandens kliūtį buvo pastatytas 2015 m. Inžinerijos bataliono organizuojamose pratybose „Inžinierių griausmas 2015“. Šį tiltą pastatė buvę perkėlų kuopos kariai, tarnaujantys jau kitose bataliono padaliniuose. Sugriaudėjo pratybos, sulingavo ir tiltas, sėkmingai perkėlęs Lietuvos kariuomenės pėstininkų visureigius ir sąjungininkų iš JAV techniką, taip užtvirtindamas daugiau nei per 20 metų įgytą patirtį.

Šiandien Inžinerijos batalionas išlydėjo paskutiniuosius pontonus, bet prisiminimai apie Perkėlų kuopą dar ilgai gyvuos Inžinerijos batalione, bataliono kariams perpasakojant vienas kitam legendas apie kažkada buvusį pagrindinį bataliono padalinį, o inžinerijos bataliono svečiams visada žadins smalsumą eksponatu pavirtęs, buvęs Perkėlų kuopos kateris sutinkantis kiekvieną įžengusį į Inžinerijos bataliono teritoriją.

„Inžinieriau, nesigailėk prakaito, brolių gyvybę saugai!“

Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kapitonas Mantas Kazakevičius
Nuotraukų autorius: JVIB archyvas