Urtė nori vaikščioti ir dainuoti

Jiezne, J. Basanavičiaus gatvės name, pažymėtame 22 numeriu, gyvena darbšti ir tvarkinga Švenčionių šeima. Daugelis ženklų rodo, kad tai meniškos prigimties žmonės. Tačiau lankausi pas juos ne pasigėrėti Gvido Švenčionio akmens ir medžio darbais, o pasidomėti, kaip sekasi mažajai Urtei, kuri dar tik praėjusiais metais išmoko žengti pirmuosius žingsnius, kalbėti, dainuoti ir net groti smuiku. Po patirtos gimdymo traumos, mergaitei išsivystė cerebrinis paralyžius. Kaip pasakojo Erika Švenčionienė, dukrelė, būdama trejų metukų nekalbėjo, nevaikščiojo ir net nesėdėjo viena.

Tik motina supras motinos, kuri mato savo vaiką, žvelgiantį protingomis akimis, ir medikus, kurie nuleidžia rankas ir ragina tą patį padaryti ir tėvus. skausmą ir neviltį,

Tačiau Erika su likimu nesusitaikė. Pasak jos, Lietuvoje yra apie 30 tūkstančių vaikų su negalia. Ir ne visų tėvai gali pramušti kakta sieną. Kai kurie maži ligoniukai būna palikti likimo valiai, susitaikant su esama padėtimi. Guli tokie vaikeliai nelavinami, nemokomi. Ir ne dėl to, kad tėvai jų nemylėtų, bet dėl to, kad neturi vilties. Pasak E. Švenčionienės, tokiems neįgaliems vaikams skiriamos neįgalumo išmokos, kurios turėtų būti panaudojamos to žmogeliuko gydymui, reabilitacijai, organizmo stiprinimui. Deja, šie pinigėliai pridedami prie bendrų šeimos pajamų ir pravalgomi. O turėtų būti skirti tik vaiko poreikiams. Priimami Seime tokie įstatymai, kurie negina ligonių teisių. Pas mus negalima naudoti vienų ar kitų vaistų, kurie mūsų šalyje nėra registruoti. Tuo tarpu, kai labiau išsivysčiusiose šalyse jais gydant pasiekiama puikių rezultatų.

Ne visada moterį palaikė medikai. Vieni patarė ieškoti pagalbos užsienyje, kiti  netikėjo sėkme ir patarė susitaikyti. Tai ypač skaudina žmogų, ypač motiną, kai atrodo, kad atimamas pats svarbiausias atramos taškas.

Plačiai kalbama apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Nors tai nėra labai ištirta medicinos sritis, į tai dedama daug vilčių, yra ir pavykusių atvejų. Kartais tenka rizikuoti. O jeigu?

Visai neseniai per televiziją buvo laida, kurios metu E. Švenčionienei vienas medikas priekaištavo, kad ji su savo vaiku eksperimentuoja, kad tai nusikaltimas. Įdomu, kaip jis pasielgtų, jeigu taip būtų jo vaikui?

Ir tas „jeigu“ Švenčionims atnešė viltį, ir kuo toliau, tuo stipresnę. Jų dukrelė vaikšto, kalba, dainuoja, groja. Žinoma, ir mokykloje, ir namuose, neapsieinama be pagalbos.

Daugeliui mūsų rajono, o taip pat ir šalies žmonių Urtelė tapo pažįstama, kai kartu su kitomis tokio likimo šeimomis dalyvavo labdaros koncertuose.

Urtei rugpjūčio 1 d. sukako šešeri metukai, ji lanko Jiezno gimnazijos parengiamąją klasę, labai noriai eina į mokyklą. Taip pat pildosi ir kita mergytės svajonė – ji kartu su sese lanko muzikos mokyklą, mokosi groti smuiku. Tai nepaprastai didelis žingsnis.

Urtelė gydoma Maskvoje, Genadijaus Ševčenkos vadovaujamoje kamieninių ląstelių klinikoje, nes mūsų šalyje toks gydymo būdas nėra įteisintas. Maskvoje mama su mergyte jau lankėsi 6 kartus, paskutinį kartą – praėjusių metų lapkričio pabaigoje. Pagal sudarytą su klinika sutartį, vykti reikia ir jau netrukus, kovo mėnesį.

Erika domisi viskuo, kas susiję su dukrelės sveikata. Turi daug įvairios literatūros, ieško visko, kas nauja, legalu ir veiksminga. Mergytė geria vaistukus imunitetui stiprinti, masažuojama, daromi fiziniai pratimai. Urtė linksma, smalsi, žingeidi ir protinga mergaitė.

Mama Erika žino, kad pasaulyje yra dvi vietos, kur būtų galima gauti vertingą pagalbą – Slovakijoje pagal Adeli programą ir Prancūzijoje Daumano centre. Ten gydymui naudojami tam tikri kostiumai, kurie padeda stabilizuoti kūną. Bet tam reikia nemažų pinigų, apie 4000 eurų. O iš kur jų paimti? Liko nuskriausta šeima, nes visos santaupos ir lėšos buvo paskirtos Urtelei gydyti. Butas Kaune buvo iškeistas į trobelę Jiezne. Tik auksinių rankų vyro dėka namelyje šilta ir jauku. Viskas daryta paties Gvido rankomis: spintos, knygų lentynos, skrynia, stalas, nušveistos lubos, balkiai. O kai kam atrodo, kad Švenčioniai prabangiai gyvena. Kažin, ar kas norėtų keistis su šia šeima vietomis?

Urtė su mama dalyvauja labdaros koncertuose, kurių metu surinktas lėšas garsūs muzikantai skiria tokiems vaikams kaip Urtė. Erika sakė, kad kovo 9 d. Anykščiuose organizuojama konferencija apie kamieninių ląstelių panaudojimą gydymui. Atvyks gydytojai, dirbantys šioje srityje, ir oponentai iš Prancūzijos, Maskvos, Novosibirsko.

Tiesa, mama Erika sako, kad ir Kaune, Vilijampolėje, yra tokiems vaikams įsteigtas raidos centras, tačiau jame galima apsilankyti tik vieną kartą per metus. O paslaugos patiems išsipirkti negalima.

– Absurdiška, bet tokia tvarka, – nelinksmai sako Erika.

Taip, rūpesčių šeima turi. Tačiau moteris džiaugiasi, kad jų šeima pilna, kad vyras palaiko, nepabėgo, kaip kartais pasitaiko, kai atsiranda neįgalus vaikas.

Švenčionių šeimą galima pamatyti visuose Jiezne vykstančiuose renginiuose. Urtė irgi visada būna kartu, domisi viskuo, kas vyksta aplink. O dabar rodo kompiuteryje, kaip labdaros koncerte Anykščiuose „Dainuokime kartu“ dainavo su Dūmu, o gruodžio mėnesį koncerte „Ištiesk gerumui ranką“ – su dainininke Atlanta.

Namuose Urtelė mylima, lepinama ir globojama ne tik tėvų, bet ir sesutės Erikos, o taip pat ir vyresniųjų: sesės Monikos ir brolio Domo. Visi jie tiki, kad ir Urtelė tvirtai atsistos ant kojų, kad dainomis ar gražiu grojimu atsidėkos jai padėjusiems žmonėms. Juk gydymas toks brangus, o nors noras gyventi neįkainuojamas, kaip ir tėvų meilė.

O už tai, kad sergančiai mergaitei buvo parodytas dėmesys ir tėvai padrąsinti ieškoti pagalbos, Erika pirmiausia yra dėkinga Prienų rajono savivaldybės vicemerei Loretai Jakinevičienei (tada dar ji nebuvo vicemerė), padėjusiai surengti pirmąjį labdaros koncertą.

Prieš atsisveikinant Urtė su Erika sutiko surengti nedidelį koncertą. Smagu, kai žengiami žingsniai į priekį, kad ir maži, bet ženklūs. Kai matai, kaip mergaitė nedrąsiai žengia į gyvenimą, pilnomis džiaugsmo ir pasitikėjimo akimis, džiaugiesi, kad tai darosi ir žmonių gerumo dėka.

Urtės Švenčionytės vardu AB „Swedbanke“ atidaryta neapmokestinama sąskaita LT 107300010125742431. Jeigu kas galite ir norite padėti Urtei tvirtai atsistoti ant kojų, norite, kad ji būtų laiminga, prisidėkite nors ir nedidele auka. Juk dar reikia nuvažiuoti į Maskvą, reikia tęsti gydymą.

Stasė Asipavičienė