home Kultūra Aldonai Ruseckaitei – Bernardo Brazdžionio premija

Aldonai Ruseckaitei – Bernardo Brazdžionio premija

Vasario 4 d. Kauno miesto rotušėje iš Prienų krašto kilusiai rašytojai, Maironio muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei buvo įteikta Bernardo Brazdžionio literatūros premija už romaną „Šešėlis JMM“. Ši premija skiriama Bernardo Brazdžionio puoselėtas lietuvybės, gimtosios kalbos ir pilietiškumo tradicijas tęsiančiam autoriui už per pastaruosius dvejus metus parašytą grožinės literatūros ar literatūrologijos knygą. Bernardo Brazdžionio premija įsteigta prieš metus. Pirmuoju šios literatūrinės premijos laureatu2012 m. tapo Petras Palilionis, parašęs etiudų apie Bernardą. Brazdžionį knygą „Tautos šauklio aidai“. Šiais metais komisijos, kurią sudarė poetas, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, poetas, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, poetė Enrika Striogaitė, viena ištikimiausių kultūros puoselėtojų Vida Jasaitytė ir Gediminas Jankus, sprendimu premija buvo skirta Aldonai Ruseckaitei. Apdovanojimo šventėje dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, rašytojas Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, kolegos rašytojai ir bičiuliai. Dauguma sveikinusiųjų dėkojo laureatei ne tik už šią knygą, bet ir už renginius, skirtus Maironio 150-ųjų gimimo metinių jubiliejui. Praėjus keletui dienų po šventės pasveikinome laureatę ir paprašėme pasidalinti įspūdžiais. Kaip jaučiatės, pelniusi bene šeštąjį apdovanojimą? Šiuo atveju gal reiktų kalbėti tik apie literatūrinius apdovanojimus, taigi šis  ketvirtasis. Man skirta poeto Jono Aisčio, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos, dar turiu Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus „Vieno lito“ premiją ir dabar – Bernardo Brazdžionio premija. Kiekviena premija man yra brangi, nes tuos rašytojus vertinu ir branginu. Kaip reagavote, kai sužinojote gavusi Bernardo Brazdžionio premiją? Kadangi esu paveldėjusi iš tėvų suvalkietišką santūrumą, tai euforijos tikrai nerodžiau. Tačiau ši iškili premija man yra didelė garbė ir nemenka atsakomybė. Kai sužinojau, kad premiją gavau, mintyse ėmė lėkti bendravimo su poetu Brazdžioniu akimirkos, kai mudu susirašinėjome, kai jis lankėsi muziejuje, rengėme poeto  kūrybos vakarus, svečiavausi jo namelyje Kaune. O paskui ir mano komandiruotė į Los Andželą, kai po klasiko mirties teko šešias savaites tvarkyti jo literatūrinį ir memorialinį palikimą, kad pargabentume Lietuvon. Teko pačiupinėti kiekvieną rankraštį ar daiktą... Viskas labai įsimintina! Ši premija yra neatsiejama nuo mano asmeninės pažinties su iškiliuoju Brazdžioniu. Kokios sąsajos tarp Maironio ir Brazdžionio? Tarp šių dviejų literatūros klasikų sąsajų yra daug. Kai Maironis mirė, Brazdžioniui buvo 25-eri metai, jau buvo išleidęs keletą knygų, bet vargu, ar Maironis iš savo aukšto bokšto jas buvo skaitęs. Galbūt buvo girdėjęs, nes poetas domėjosi jaunimu. Jaunasis Bernardas į klasiką žvelgė iš tolo, smalsaudamas, gerbdamas, bet yra prisipažinęs, jog prieiti prie Maironio ir jį užkalbinti neišdrįsęs. O štai 1940-1944 m. B. Brazdžionis buvo pirmasis Maironio memorialinio muziejaus direktorius, kūrė muziejų, patvirtino jo statutą, kurio kai kuriuos punktus vykdome ir dabar. Vėliau, pasitraukęs į Ameriką, tyrinėjo klasiko kūrybą, populiarino, pats Brazdžionis gavo Maironio premiją. Žodžiu, daug kas labai susipynę. O aš pakliuvau tarp šių asmenybių ir dažnai jaučiuosi tarytum jų tarnaitė... Kokiais planais ir svajonėmis gyvenate dabar? Šiuo metu neturiu nei didelių paslapčių, nei įdomių planų. 2012 metai buvo ypatingai įtempti, labai daug dirbau. Vien savo knygą apie Maironį „Šešėlis JMM“ pristačiau įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose 35 kartus. O kiek dar renginių muziejuje, daug straipsnių, paskaitų, pranešimų... Kad vėl galėčiau ką nors rašyti, reikia „peršokti ant kitų bėgių“, padaryti pauzę. Šiemet esu kviečiama į vieną kitą užsienio šalį pakalbėti apie Maironį lietuvių bendruomenėse. Norėčiau ir kažkokio įdomesnio poilsio. Be to, vis dar vyksta sudėtinga Maironio rūmų rekonstrukcija, kuri reikalauja laiko ir jėgų. Namuose ant lentynos laukia nemaža krūvelė neskaitytų knygų, parašau vieną kitą eilėraštį. Tiesiog daug kasdienybės, kuri turbūt ir yra gyvenimo esmė... Ką veikiate savo mylimą žiemą be to, kad nulekiate į Birštoną, fotografuojate pūgą? Kokių tikitės šių, Gyvatės, metų? Prisipažinsiu, kad visokių roplių ir gyvačių prisibijau, bet šiuo atveju turėtų palaikyti gyvatės išmintis ir jos tylėjimas, nes ta išmintis dažnai ir būna tyloje. Žmonės per daug tuščiai plepa. Į Birštoną dažnokai nulekiu, kartais visai neplanuotai. Atsikeliu šeštadienio ar sekmadienio rytą, saulė šviečia, šerkšnas spindi ir traukte traukia laukan. Neįsivaizduoju kelionės į Birštoną be fotoaparato. Mano žvilgsnis jau yra „pagedęs“, dažnai gamtą matau kaip fotografiją. Ir neblogų kadrų „pagauti“ pavyksta. Žinau, kuriuose kurorto medžiuose pirmiausia pasirodo sniegenos, lukštena akacijų sėklas. Tad tykojau, pamačiau, nufotografavau... Po Naujųjų metų imu aktyviai vaikščioti į visus Kauno teatrus ir žiūrėti premjeras, nes priklausau „Fortūnų“ vertinimo komisijai. Patiriu didelį malonumą, pasinerdama į teatro pasaulį, kuris mane viliojo nuo vaikystės. O kartais drėgną šlapdribingą savaitgalį nekeliu kojos iš namų: skaitau, vis dar rašau įvairius straipsnius, išsinuomojusi pasižiūriu gerą filmą, išmokau virti trintą daržovių sriubą...  Taip po įtemptos darbo savaitės irgi gerai pailsiu. Gal reiktų dažniau nuvažiuoti į Šilavotą ar į Išlaužą pas brolius, bet ateis pavasaris... O šiaip juk didžioji laiko dalis pralekia darbe. Visada pasiilgstu Prienų, gimtųjų vietų, pažįstamų žmonių, noriu, kad visus lydėtų sėkmė! Ačiū. Linkime sėkmės ir Jums. Skaitytojams priminsime, kad1976 m. pradėjusi dirbti LSSR literatūros muziejuje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus), nuo1989 m. A. Ruseckaitė vadovauja šiam muziejui. Iš viso rašytoja yra pelniusi šešis apdovanojimus. Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties proga apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu už nuopelnus lietuviškajai knygai, jos populiarinimui. Taip pat pelnė Jono Aisčio premiją už poezijos knygą „Bėk, kiele, bėk“, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Kauno miesto Santakos II laipsnio Garbės ženklu ir rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija už romaną „Marios vandens“, Bernardo Brazdžionio literatūrine premija už romaną „Šešėlis JMM“.

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close