Redaktoriaus savaitė
Rugiapjūtė. Ūkininkų džiaugsmas ir skausmas. Taip pasitinkame kiekvieną paskutinį vasaros mėnesį. Kiekvienais metais atidžiai stebime, kaip milžiniški žaliuojantys plotais virsta vėjyje linguojančia auksine jūra. Kiekvienais metais stebime, kaip virš laukų pakyla stulpai dulkių, kuriuos kelia po javų laukus besisukiojantys įvairiaspalviai technikos „stebuklai“.
Taip, prieš 100 metų dalgius rankose laikydami lietuviai buvo arčiausiai lietuviškos žemės – motušės. Tūkstančius rankų pakeitė gigantiški peiliais ginkluoti mechanizmai, po mūsų protėvių mylėtą žemę ropojantys žmogaus ūgį pranokstančiais ratais.
Javai, virtę aukso jūra, džiugina kruopščiausius, spėjusius auksinį derlių nuimti laiku, ir liūdina pavėlavusius bent dieną ir leidusius auksui nuskęsti lietuviškoje lietaus jūroje.
Tiesa, vertė, kurią už šią aukso jūrą jaučiame mes, labai pasikeitė nuo tos, kurią gaudavo mūsų protėviai. Prieš šimtą ar du šimtus metų aruode nugulusi šita auksinė javų jūra reiškė gyvybę. Gyvybę, kurią žemė dovanodavo savo puoselėtojams dar vieniems metams. Šiandien, reikia pripažinti, prekybos centrų lankytojams ta jūra nereiškia nieko.
Vairuotojams tai – vėl „griozdais“ užtverti keliai, ūkininkams – pilnas įtampos paskutinis vakaras prieš savaitę laiko truksiantį lietaus sezoną, o grūdų perpardavinėtojams – dar vienas metinės algos mėnuo.
Viskas materializavosi.
Iš įvairių javų miltų natūraliai kepama duona tapo muziejine vertybe. Jaunų mamų virtuvėse natūralios duonos kepimo tradicijos puoselėjamos vis rečiau ir vis trumpiau.
Tai, ką mūsų tėvai ir seneliai laikė gyvybe, tapo pramoga. Tai, ką saugojo, gerbė ir mylėjo – pelnu.
Tai, ką laikėme savo šalimi – kitų šalių karo lauku.
Kaip dažnai nesuprantame, kodėl neišlipame iš gilių duobių? Kaip kelią betiestume – vis tiek vieną dieną jis įgriūna. Ir taip, kad nei apvažiuosi, nei peršoksi…
Žinome, kaip didžiausios pasaulio valstybės žaidžia pasaulinį pokerį kitose šalyse, ir nepagalvojame, kad ir patys esame viena iš šio žaidimo kortų. Tik nežinome, kada ji bus išmesta.
Dažnai net nepagalvojame, kad šalies griovimas gali prasidėti nuo paprasčiausiai iškreiptos statistikos arba sumenkintos šalies ekonomikos.
