home Kultūra Tikrasis pašaukimas ar pasiruošimas artėjantiems savivaldos rinkimams?

Tikrasis pašaukimas ar pasiruošimas artėjantiems savivaldos rinkimams?

2012 m. Norvegijoje aplankęs muziejus pradėjau rašyti straipsnį apie muziejininkystės sampratą svetur – pristatant visuomenei sukauptus kraštotyrinius eksponatus, ir „saugant“ juos nuo žmonių fonduose – kaip praktikuojama pas mus. Sugrįžęs į gimtąją Lietuvą, šių metų sausio 9 d. laikraštyje „Naujasis Gėlupis“ perskaičiau gerb. Anarsijos Adamonienės straipsnį „Muziejų sukišti į kompiuterį?!” ir buvau priblokštas mūsų muziejininkų išradingumo naikinti ir slėpti fonduose nuo visuomenės akių per dešimtmečius sukauptus unikalius kraštotyrinius eksponatus.  Sausio 16 d. laikraštyje „Gyvenimas“ perskaitęs Prienų krašto muziejaus įkūrėjos ir pirmosios direktorės gerb. Antaninos Aleknavičienės straipsnį pavadinimu „Sugrįžimas į muziejaus gyvenimą“ ir išgirdęs šiame rašinyje šauksmą SOS, supratau, kad kartais mintys aplenkia laiką, būsimus įvykius ir Norvegijoje pradėtą straipsnį apie muziejus atėjo laikas pabaigti būtent dabar. Nuo mažens domiuosi istorija. Nuo mažens mane traukė muziejai ir juose visuomenei pristatomos sukauptos patirties reliktų ekspozicijos. Norvegijoje susipažinęs su menininkais ir istorikais pradėjau domėtis jų krašto istorija ir muziejais. Bank miestelyje, kuriame gyvena tik 600 žmonių, muziejaus neaptikau. Jis buvo įkurtas už 4-5 kmvažiuojant link sostinės Oslo, šalia greitkelio. Išsižiojau iš nuostabos aplankęs Bank miestelio savivaldybės jurisdikcijai priklausantį istorinį muziejų. Rąstiniuose XIX a. 2-3 aukštų pastatuose visuomenei pristatomos sukauptos ir išdėstytos ekspozicijos istorine tematika. Muziejaus pastatuose tiek iš išorės, tiek iš vidaus nėra jokio modernizmo, kompiuterizmo užkrato. Tik įtaisytos stebėjimo kameros ir viskas stengiamasi išlaikyti autentiška. Trys nenaudojami mediniai pastatai, tai tik pavyzdys buvusių maistui laikyti „šaldytuvų“. Penkiuose pastatuose sukaupta ir išdėstyta ekspozicija, apimanti atskiras gyvenimiškas sritis. Ne kompiuteriuose, ne dūlijančiuose (tam nepritaikytuose) fonduose guli bakterijų apžiūrinėjami eksponatai, o pristatomi lankytojams. Pirmą kartą ekspoziciją man aprodė mergina, vardu Griu, o antrąkart, renkant istorinę medžiagą apie Norvegiją, ekspoziciją aprodė vyras, vardu Magnus. Muziejaus registratūros pastate lankytojus pasitinka reklaminė medžiaga, parduodami bilietai, įsikūrusi administracija, šalia pristatoma ekspozicijos pradžia. Nuo seniausių eksponatų, tautinių drabužių, muzikos senovinių instrumentų iki Antrojo pasaulinio karo. Dėmesį patraukia miško kirtėjų senovinės įrangos, laikrodininko ir spaustuvininkų dirbtuvių ekspozicija. Žmonių buitis: virtuvės ir kambario interjeras,  karčiama-baras. Vaikiška medinė lovytė su išdrožinėta data:1760 m. Dingteli mintis:  o kur šio buvusio mažo žmogelio kelio pabaiga, kur jo kapelis? Per kelis šimtmečius gal jau ir kaulelių nebeliko, o lovytė, rodos, tik vakar padaryta. Ekspozicijoje pristatomi pirmieji televizoriai ir1956 m. vestuvinės suknelės. Pagalvoju: kad taip pas mus išeksponavus visą fonduose sukauptą medžiagą, kad žmonės galėtų pamatyti. Žmonės mūsų muziejams yra paaukoję savo šeimų istorines nuotraukas, kurių taip ir nepamatė eksponuojant iki mirties, o vaikai ir anūkai galbūt nesugebės atpažinti savo pirmtakų. Mes atsikratėm postsovietinio jungo, vis norime iššokti virš bambos ir perspjauti mintyse supuvusį kapitalizmą, norim seną pasaulį pakeisti ir sugriauti iki pamatų prisidengdami modernizmo sąvoka. Atvažiavę žmonės iš kitų valstybių pas mus ieško skirtumų ir panašumų tarp tautų istoriniuose tarpsniuose. Jų naujovėmis nenustebinsime, per silpni ekonomiškai ir tai tik laikinas išorinis nenatūralus farsas. Nustebinti mes galėtume svetimšalius žmones tik užtikrindami mūsų žmonių gerovę. Deja, dėmesys kartais nukreipiamas visai nereikalingam pasirodymui. Žaviuosi milžinišku gerb. A. Aleknavičienės ir jos buvusių kolegų nuveiktu darbu kuriant Prienų krašto muziejų ir renkant eksponatus. Suprantu ir dabartinį Prienų krašto muziejaus kolektyvą. Ką gali priešpastatyti darbdaviams, kai į muziejų masiškai nesirenka lankytojai, nėra gaunama lėšų tolimesnei muziejaus plėtrai, papildomoms ekspozicijoms. Įdomiausia tai, kad rinkimai veja rinkimus. Pareikalavimas didėja kaip ir popierizmas. Už kelių metų rinkimai į rajono savivaldybės tarybą. Reikia rodyti įdirbį ir įrodinėti, kad esi reikalingas užimamose pareigose. Tikiuosi, kad mūsų krašto muziejuose dirbantys žmonės išsaugos savo darbo vietas ir po modernizavimo nebus išspjauti į gatvę. Muziejus – miesto vizitinė kortelė, tai mūsų prosenelių, tėvų sukaupta patirtis ir istorija, tai papročiai, kultūra ir išsaugota lietuvių kalba ateities kartoms. Be jokių žalingų modernizacijų. Šį straipsnį parašiau ne norėdamas pasirodyti, ką ir kur esu matęs, bet siekdamas įrodyti iš savo patirties tiems, kas nenori suprasti, kad muziejus turi atlikti ne griovimo, modernizavimo, bet vizualinį istorinį – auklėjamąjį poveikį ateities kartoms. Pritariu Gerb. A. Adamonienės ir A. Aleknavičienės susirūpinimui  saugojant Prienų krašto muziejaus autentiškumą, nes, priešingu atveju, kam bus reikalingas tas muziejus, kai galėsi namuose įsijungęs kompiuterį peržiūrėti videomedžiagą apie Prienų krašto muziejų. Tada patį muziejų galima būtų ir uždaryti.  

Pagarbiai

Jonas Raiskas,

 Birštono istorinio muziejaus tarybos narys

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close