Redaktoriaus savaitė
Kas gi sieja žmogų su žmogumi? Gana paprastai skambantis klausimas ir tūkstantis atsakymo variantų. Tokį klausimą nesunku perfrazuoti į „Kas gi sieja mus visus“? Tautybė, kalba, giminystės ryšiai? Kas sieja visą žmoniją? Be ko žmonija negali apsieiti?
Turbūt be bendravimo– be jo negali apsieiti nė viena gyvūnų rūšis. Be komunikacijos tarpusavyje.
Būtent bendravimas žmones suburia į vieną ar kitą grupę. Būtent vienos nuomonės besilaikantys žmonės, susirinkę į tam tikrą vietą, gali sukurti naują šio pasaulio lopinėlį – kaimą, miestelį, miestą ar net valstybę. Vienos nuomonės grupės gali sukurti ir mažesnius darinius – įstaigas, įvairius konkrečių pomėgių klubus, religinius ar politinius sambūrius. Patekę į tokią grupę tampame priklausomi nuo jos, nes mes – jos dalis. Galime pareikšti savo nuomonę, galima išklausyti kitą. Tačiau visada tokia grupė veiks pagal vieną – ne visuomeninę, bet aukštesnės valdžios patvirtintą nuomonę.
Turime laisvą Lietuvos valstybę, tačiau kokia ji turėtų būti, nustato mūsų išrinktas LR Seimas, Vyriausybė bei Prezidentė – pusantro šimto žmonių, o ne jau stipriai aptirpę 3 milijonai. Turime partijas, vienijančias tūkstančius narių, tačiau ne jie, o aukščiausi partijos vedliai – 10–20 žmonių – nustato, kam lemta užimti vadovaujančias pareigas, siekti aukštesnių pareigų ar tiesiog kokią nuomonę turėti apie valstybės vystymąsi. Netgi kaip melstis, nustatome ne mes, o aukščiausioji Bažnyčios valdžia – Vatikane sėdintis Popiežius, kardinolai, vyskupai, tik keletas šimtų žmonių iš keleto milijardų.
Norime eiti laisvu, niekam nepriklausomos valstybės keliu – kelią mums parodys Vyriausybė. Norime siekti didesnių socialinių garantijų mamoms – partijos vedlys pasakys, kam iš tikrųjų reikia siekti garantijų. Norime paprašyti visur esančio Dievo pagalbos – Bažnyčios vadovai pasakys, kur iš tikrųjų yra Dievas.
Nesąžininga? Ko gero. Bet apie tai nesusimąstome. Bendraudami priimame bet kokią informaciją, net nebandydami išsiaiškinti, ar bent vienas žodis iš jos – teisybė. Ir dažnai nueiname takais, kurie veda į niekur. Arba didžiausią gėdą mūsų gyvenime.
Patikime bet kuo. Netgi tuomet, kai suklumpame, ieškome ko klausyti iš naujo. Ne girdėti, bet klausyti. Kodėl? Todėl, kad tikime autoritetais. Įtakingais asmenimis. Kodėl jais tikime?
Turbūt, matydami jų šlovę, norime patys tapti tokie patys kaip jie – garbingi, turtingi ir įtakingi. Tačiau niekada nematome, kokiu keliu užtarnauta ta šlovė. Niekada neieškome ir nesiaiškiname, kodėl iš tikrųjų jiems pavyko tiek pasiekti, o mes per didelius sunkumus vis kapanojamės toje pačioje vietoje. Išvadiname vagimis ir toliau šloviname.
O jeigu šie žmonės meluoja? O jeigu jie, tiesiog nepatyrę mūsų gyvenimo ir nežinodami kokie iš tikrųjų sunkumai mus smukdo į tamsiausią duobę, veda tik jiems suprantamu keliu? Į jų sėkmę ir mūsų pražūtį.
Ar bent įvertiname, kiek melagingos, pagražintos ar patamsintos informacijos kasdien gauname?
Skaitome detektyvus, žiūrime kriminalinius filmus bei laidas ir nesuprantame, kad tai – patys didžiausi informacijos klodai ateities nusikaltėliams. Tai, ką su tokiu susidomėjimu skaitome, stebime, – pats geriausias vadovėlis su išsamia instrukcija, ką reikia paslėpti… arba papirkti.
Gal nebūtų tiek daug savižudybių, jeigu apie jas tiek daug nerašytų, jeigu nežinotume visų galimų nusižudymo būdų? Gal policijos pareigūnų sulaikomi asmenys taip nesipriešintų, jei nežinotų, kad juos filmuoja, kad pareigūnai prieš kamerą privalo elgtis su jais kaip su gležnomis darželio gėlelėmis. Gal valdžios atstovai nepapirkinėtų vienas kito, žinodami, jog atsakomybė už tai galiausiai nuskęs užmaršties dulkėse.
Galbūt daugiau rūpintumės vaikais ir savo namų aplinka, jei nebūtume gyvi tik bendravimo vaisiais – kassavaitiniais skandalais su pinigų ir kraujo prieskoniu?
