Krauju aplaistyta relikvija grąžino tragiškos istorijos prisiminimus
Liepos 17-ąją suėjo 69 metai, kai bunkeryje Pagaršvio (kitur – Garšvės) upelio šlaite, Ašmintos kaime, susisprogdino 7 Lietuvos partizanai. Istorija pagal liudininkų, vietinių žmonių pasakojimus buvo ne kartą aprašyta vietinėje spaudoje. Prieš 19 metų šioje vietoje iškilo paminklinis akmuo ir septynių kryžių kompozicija. Rodos, visi faktai ir prisiminimai surinkti. Vis dėlto istoriją nauju epizodu papildo dar viena maža detalė – kareiviško švarko saga, kurią tragišką rytą bunkeryje rado vienuolikmetis berniukas, išsaugojęs sagą kaip brangią relikviją ir praeities įvykių liudytoją iki šių dienų.
Ankstų 1947 m. liepos 17-osios rytą Ašmintos kaime įrengtą partizanų bunkerį apsupus Prienų apskrities MGB skyriaus karinei čekistų grupei, susisprogdino Tauro apygardos Birutės rinktinės Žiedo kuopos vadas Algirdas Juodis-Merkys, Vermachto, Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos vadas Vytautas Juodis-Šarūnas, šios kuopos 1-ojo būrio vadas Bronius Simonavičius-Serbenta, partizanai Juozas Batutis-Pavasaris, Vincas Prajeras-Meteoras, Povilas Šiugždinis-Bitinas ir 3-osios kuopos partizanas Kazys Grajauskas-Šermukšnis. Tą patį rytą vienuolikmetis berniukas bunkeryje rado partizano krauju sulaistytą prieškarinės uniformos sagą su Vyčio ženklu ir užrašu „KAUNE. L.K.J.Š.K.“ (Kiek teko domėtis, verčiama – „Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas Kaune“ – aut. past.).
Šis vaikinukas – Išlauže gyvenantis buvęs sportininkas Pranas Batutis, partizano Juozo Batučio sūnėnas. Netikėtai į rankas patekusi saga Prano atmintyje atgaivino to meto įvykius ir paskatino jais su kuo nors pasidalinti. „Visą laiką ji buvo su manimi: ir Sibire, ir Lietuvoje“, – vartydamas sagą jaudindamasis ištarė aštuoniasdešimtmetį perkopęs išlaužiškis, dar turintis fenomenalią atmintį ir sugebėjimą atmintyje ilgą laiką išsaugoti emocinį įspūdį.
Juozas Batutis buvo Prano tėvo pusbrolis, todėl Batučių namuose partizanai buvo dažni lankytojai. „Galima sakyti, aš prie partizanų užaugau. Man jie buvo didvyriai, tarsi kunigaikščiai – tokie galingi, apžėlę… Būdavo, ateina pas mus, o jų plaukai – ilgi, vešlūs… Ir Sibire mes, lietuviai, dažniausiai ilgus plaukus nešiodavom“, – pasakojo dėl ryšių su partizanais ir giminystės su Juozu Batučiu į Sibirą ištremtos Batučių šeimos atstovas. Į Sibirą šeimą išvežė 1948 m. gegužės 22 d. „Atsimenu, kai vežė į Sibirą, motina pykdama tėvui sakė: „Lindai, kur nereikia, tai dabar u tiu tiu į Sibirą…“ Į Sibirą buvo ištremta ir Prano dėdės šeima: „Batučių buvo keturi broliai ir dvi seserys: Marytė ir Agota. Po Juozo žūties du brolius su šeimoms į Uralą išvežė, vienas liko Lietuvoj, gyveno Pakuony. Kažkaip jo tragiška lemtis nepalietė“, – sakė pašnekovas.
Brangų radinį lydi ilga ir tragiškais prisiminimais paženklinta istorija
Kareivišką sagą, kurią P. Batutis rado bunkeryje ankstų liepos 17-osios rytą, lydi ilga istorija – pradedant sunkia vaikyste Pagaršvio kaime, karo mūšiais Ašmintos apylinkėse, akistata su rusais ir vokiečiais, slapstymusi nuo krintančių bombų, virš galvų zvimbiančių kulkų, pokario laikotarpiu, partizaniniu judėjimu, ryšiais su partizanais, tėvo kankinimu ir šeimos ištrėmimu į Sibirą, nuosavos šeimos sukūrimu Irkutske, sėkminga sportine karjera ir baigiant jos tąsa jau Lietuvoje bei ramia gyvenimo tėkme netoli nuo gimtųjų vietų – Išlauže.
P. Batučiui pasakojant, visas jo gyvenimas pro akis prabėga lyg daugiaserijiniame filme. Įvykius jis prisimena su smulkmenomis, nors pasakoja tarsi šuoliuodamas, lyg bijodamas ką nors praleisti, kartais susigraudindamas, kartais šyptelėdamas, kartais nutylėdamas, kartais ilgam susimąstydamas… Deja, visam pokalbiui atpasakoti reikėtų ne vieno ir ne dviejų laikraščio puslapių…
„Mano tėvo ir mamos broliai, kaip ir dauguma jaunimo, nenorėjusio eit tarnaut į rusų armiją, slėpėsi miškuose. Rusai gaudė jaunus vyrus ir ėmė į frontą dar karo metais. Mamos brolis Jonas Žioba taip ir buvo paimtas, žuvo, bet jo nei kūno, nei kapo niekas nerado… Gerai atsimenu, kai Pagaršvy vos ne savaitę laikėsi fronto linija. Matau, ilgi apkasai, kulkų švilpesys virš galvų, slėpimasis grioviuose… Mūsų, vaikų, akyse žuvo žmonės, maišėsi tai vokiečių tankai, tai rusų, patys ne kartą buvom per plauką nuo kulkų… Frontui slenkant vakarų link ir vokiečiams traukiantis, visur liko minų, granatų, visokio šlamšto. Mes, vaikai, parnešdavom ir ginklų, ir automatą buvom radę. Kartą Babravičių vaikai parsinešė namo granatą. Kaimynų vaikas plaktuku kaip kalė – jį iškart mirtinai. O Babravičiukai mažiau nukentėjo: Povilui koją sužalojo (šlubas liko), o Antaną lengvai sužeidė. Sesutė kampe kažkur stovėjo su motina – joms nieko. Mums tėtė sakydavo patiems daiktų neardyt, nesukinėt. Mes irgi buvom vokišką parkerį su erelio ženklu radę, tai tėtės brolis pririšo prie namo su virve, traukė, bet nieko neatsitiko“, – tragiškai pasibaigusio vaikų žaidimo nepamiršta P. Batutis.
Pokario metas buvo ne mažiau baisus ir pavojingas
Pavojai slypėjo iš visų pusių. Žmonės baiminosi ir užeinančių partizanų, ir vadinamųjų stribų, ir ypač įvairaus plauko skundikų. „Mano tėvo pusbrolis Juozas Batutis (Pavasaris) buvo partizanas, o tėvas – partizanų ryšininkas, todėl tie septyni partizanai dažnai pas mus ateidavo. Mes, vaikai, žinojom tik jų slapyvardžius, vardų tada nežinojom. Ateidavo pas mus pavalgyt, sužinot naujienas. Atsimenu, pasakodavo, kad Amerika žada padėt, nes, sakė, „ana pusė (rusų) stipri, be pagalbos atsilaikyt patys negalėsim“. Sakydavo, kad taika bus, bet jie šito jau nesulauks. Va, šitie (parodydavo į mus, vaikus), tai tikrai pamatys“, – pasakojo tuomet vos dešimtį metų perkopusio vaiko akimis įvykius matęs garbaus amžiaus išlaužiškis. „Dar vieną faktą, susijusį su partizanais, atsimenu, tik jis labai slegiantis. Į Ašmintą buvo atvažiavę vyras su žmona, tiksliai negaliu pasakyt, kas tokie, tik kalbas vaikai girdėjom. Kartą pavakare ateina pas mus partizanas. Mama kažko klausinėja jį. O jis sako: „Geriau šiandien nieko neklausinėkit, man labai nemalonu“. Kažką lyg ir apie kaltę kalbėjo, sako: „Duokit ko nors atsigert, mane troškina“. Kiek kartų pas mus buvę, niekada negirdėjau, kad prašytų ko nors stipresnio. Mama dar bandė klausinėt, o jis sako: „Geriau neklauskit. Sužinosit kada nors…“ Paskui, kitą dieną, per kaimynus greit pasklido kalbos, kad vyras su žmona nušauti. Matyt, jo darbas buvo. Ašmintiškiai daug kas vėliau man pasakojo šitą istoriją“, – tuomet daug klaustukų palikusio įvykio nuotrupomis dalijosi P. Batutis.
Batučių šeima gyveno ant kalno šlaito, kuris nuo miškelio pusės buvo gerai matomas. Pasak pašnekovo, vieta buvo patogi perspėti partizanus apie gresiantį pavojų. Padėti kovotojams, anot jo, stengdavosi ir kiti vietos gyventojai: „Mūsų viena liepa buvo labai aukšta. Ir kluonas prie griovio. Tėvas sakydavo: „Jei ką pastebėsit einant, kariuomenę ar ką įtartino, lipkit ir baltą skudurą pakabinkit“. Ne tik partizanai – ir stribai apsilankydavo. Vieną kartą daug kareivių atėjo, kluone tris naktis gulėjo, laukė (matyt, kažkas ką nors buvo pranešę). Mums neleido niekur išeit, kad neperspėtumėm. Bet taip ir prasėdėjo tris paras nieko nepešę, nieko nesulaukę. Dingo trečios paros naktį. Partizanus kažkas perspėjo. Buvo juk ryšininkų aplink…“
Vieną kartą partizanų perspėti niekas nespėjo…
Tą rytą Pranas atsimena ypač aiškiai: „Anksti rytą su broliu Vytu ėjom taku į Prienus, kaip visada, ruoštis Pirmajai Komunijai pas kunigėlį Voveraitį. Einam pro kaimynus, kurių daržo gale buvo įrengtas partizanų bunkeris (pro šlaitą iš bunkerio buvo išvesta anga orui patekti. Pro ją nepralįsi, bet kvėpuot gali). Matom, enkavedistai, daug žmonių, apsupę plačiai bunkerį. Mūsų neleido, liepė eit aplink, pro sodybą dideliu ratu. Grįždami iš Prienų ir priėję prie sodybos matom, kad daržas visas ištryptas, sutrintas. Priėję prie bunkerio angos, iš pradžių įkišom galvas… Jausmas nemalonus. Nusileidom kopėčiom (jos liko sveikos) į apačią, kvapas – nenusakomas, parako su krauju. Dairomės, visos sienos aptaškytos krauju, ant grindų – kraujas. Nebuvo matyti nieko – jokių ginklų, daiktų. Gal kažkur mėtėsi gilzė ar šovinukas. Besisukinėdamas ant kažko užmyniau. Žiūriu, guzikėlis. Pakėliau, sakau, bus atsiminimas. Įsidėjau į kišenę, ir taip jis su manim išvažiavo į Sibirą. Niekad niekam nerodžiau. Net Sibire niekam nepasakojau, bijojau, kad koks nors įtarimas nekiltų ir pavojaus sau ir šeimai daugiau nesukelčiau. Ką gali žinot, ko gali sulaukti?.. Visą laiką saugojau prie savęs, vėliau, šiais laikais – dėžutėje prie sportinių apdovanojimų, ženklelių. Man tai brangus atsiminimas. Ne dėl to, kad saga galėjo būti dėdės Juozo, gal ir kito partizano, Man atrodo, kad jie visi buvo geri žmonės…“
Sukrešusiu krauju paženklinta saga su naujuoju savininku ir išsaugotais prisiminimais į Lietuvą sugrįžo 1975 m. Kartu grįžo ir visa sportininkų šeima: žmona Svetlana, ilgametė Išlaužo sveikuolių klubo vadovė, sūnūs Olegas ir Rimas. Aštuoniasdešimt antruosius einantis senjoras sveikata dar nesiskundžia, su žmona dar neseniai dalyvaudavo veteranų sporto varžybose, o dabar yra aktyvūs sveikuolių renginių dalyviai, nuolatiniai simbolinės ugnies nešėjai ir politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje dalyviai. Prie namų turi nedidelį ūkelį, kuriame yra ir gyvulėlių, ir daržų. O nostalgiškomis akimirkomis prisėda prie nuotraukų albumų, perverčia knygas ir laikraščius, kuriuose apstu straipsnių apie sportuojančią šeimą, akimis perbėga šimtus apdovanojimų ir medalių, kuriais nukabinėtos visos namų sienos, o kartais – peržvelgia relikvijų dėžutes, iš kurių vienoje ir užkliuvo akis už nepaprastai brangios relikvijos –krauju sulaistytos kareiviškos sagos su Vyčio ženklu… Būtų teisinga, jei ši saga papildytų Prienų krašto muziejaus Nepriklausomybės kovų ekspoziciją.
