Namučiai namai

Namai mums asocijuojasi su šiluma, jaukumu ir saugumu. Ten tau yra gera, ten esi laukiamas, ten pasitinka sugrįžusį iš darbo ar iš kelionės, paklausia, kaip sekasi ir kaip jautiesi. Namai ten, kur tave supa pažįstami, artimi ir mieli daiktai, tegul ir ne meno vertybės. Dar iš vaikystės prisiminimų išlikęs didelis stalas, pirmoji lova, kuria teko dalintis su broliu ar sese, po kuria teko slėptis, kai norėdavai nubraukti ašarą ar žaisdavai slėpynių.

Mūsų tėvų ir senelių laikais namai buvo laikomi šeimos tvirtove, jie buvo saugomi, prisilaikant senų tradicijų. Tai suteikdavo tam tikro sakralumo, pagarbos savo gyvenamajai vietai, savo namams ir juose esantiems, ne vienai kartai tarnavusiems daiktams. Mūsų proseneliams netiktų šiuolaikiškas pasakymas: mano namai ten, kur aš esu šiuo metu, aš neprisirišu nei prie vietos, nei prie daiktų, nei prie žmonių. Tai kas gi tada tu, žmogau? Kaip koks šapelis be šaknų, be ryšių, be šeimos istorijos ir jos vertybių?

Stalas yra kiekvienuose namuose. Senovėje tai buvo ne tik valgymo ir šeimos narių kasdieninio bendravimo vieta. Tai buvo pats švenčiausias namų baldas, vienijantis gyvuosius ir mirusiuosius. Per Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas stalas tapdavo lyg aukojimo vieta – altoriumi, prie kurio buvo kviečiamos ir vėlės. Prie stalo atlikdavo vestuvių apeigas. Kūdikį prieš veždami krikštyti irgi dėdavo ant stalo, kad augtų protingas ir linksmas.

Stalą visada laikydavo švarų. Negalima ant jo dėti šukų, vaikams draudžiama sėdėti ant stalo, jau nekalbant apie suaugusiuosius.

Garbingiausia pirkios vieta – krikštasuolė. Tai kampas užstalėje, kur sueina suolai. Šia sėdėdavo šeimininkas, per šventes – garbingiausias svečias. Ant sienos kabodavo daili rankšluostinė su puošniausiu jaunamartės atsineštu rankšluosčiu.

Kiekvienoje troboje buvo ir „juodasis kampas“, kuriame stovėjo šluota, žarsteklis, pamazgų kibiras.

Slenkstis žymėjęs ribą tarp išorės ir vidaus, o po slenksčiu gyvenę namą saugantys naminukai. Todėl su slenksčiu susiję daug draudimų: negalima sveikintis per slenkstį, kad nesusipyktum, ant jo sėdėti, kapoti kirviu. Svetimam, juolab piktam ir blogam žmogui neleisdavo peržengti namų slenksčio. Slenkstis kiekvienuose namuose būdavo švariai numazgojamas ne tik prieš didžiąsias šventes.

Ne mažiau gyvenamajame name svarbios ir durys. Ant durų staktos žymėdavo vaikų ūgį. Čia jie dažnai matuodavosi, ar jau daug užaugo. Pasak senolių, duris reikia darinėti iš lėto, atsargiai, kad žmogaus laimė, kuri visuomet jį seka, suspėtų drauge išeiti ir sugrįžti. Negalima trankyti durų, kad laimei pirštų neprivertum. Veždami vaiką krikštyti, atverdavo duris kuo plačiau, „kad gyvenimas būtų platus ir slaunas“.

Langai – namo akys, pro kurias žmogus nuo mažų dienų stebėdavo aplinkinį pasaulį. Lango rasa gydydavo dedervines ir kitas odos ligas. Kūčių vakarą ant palangės statydavo degančią žvakę, kad vėlės nepaklystų, rastų kelią į namus, kur jų laukė vaišės.

Krosnis arba pečius buvo tokia svarbi, kad iki šiol vadinama kaip žmogaus kūno dalys: stuburas, kakta, padas, gerklė. Pakrosnyje seniau gyvendavo žalčiai. Šventa buvo ir krosnyje (židinyje) besikūrenanti ugnis. Ji galėjo ne tik šildyti, maitinti, bet ir paleisti namus pelenais.

Lova buvo skirta ne tik miegoti. Ji liudijo tų namų vyriausios dukters darbštumą ir turtingumą: būdavo užtiesiama gražiausia lovatiese ir statoma arčiausiai durų, kad mergina kuo greičiau ištekėtų.

Kad jauna pora susilauktų sūnaus, po lova kišdavo kirvį, o norėdami, kad gimtų duktė, dėdavo kultuvę.

Namo palėpė arba vadinamas aukštas – paslaptingiausia vieta, kur gyvendavusios namų dvasios, todėl užlipus ten reikia už jas pasimelsti. Prariekus naują duonos kepalą, kampelį numesdavo ant aukšto. Ten buvo saugomos ir sudžiūvusios šventintos Žolinės ar Joninių puokštės.

Dažną sodybą juosdavusi tvora saugodavo ne tik nuo gyvulių, bet ir nuo nematomų jėgų. Ji buvo naudojama ir būrimams. Ant tvoros pamautas ąsotis – šeima laukiasi sūnaus. Per Sekmines merginos ant tvoros vėdindavo savo kraitinius audinius, kad kuo daugiau žmonių pamatytų jų darbštumą ir turtingumą. Pro vartus pasitinkami ir išlydimi svečiai, vestuvininkai. Jaunoji ant vartų kabina juostą arba rankšluostį. Ir dabar per įvairias šeimos ar kalendorines šventes statomi improvizuoti vartai – taip išskiriama ir sakralizuojama vieta.

Šulinys liaudies pasakose ir padavimuose suvokiamas kaip kelias į anapusinį pasaulį. Su šuliniu susiję daug burtų ir ateities spėjimų.

Nuošaliausiose sodybos vietose stovėdavusios jaujos ir pirtys. Buvo tikima, kad čia dažniausiai lankosi laumės ir kipšai, todėl išsimaudyti buvo stengiamasi iki pusiaunakčio.

Didesniuose ar mažesniuose vienkiemiuose buvo prisodinta daug įvairių medžių. Kiekvienas jų turėjo galių saugoti žmogų nuo gamtos stichijų ar kitokių nelaimių.

Arčiausiai sodino liepas, nes tikėjo, kad jos, net išrautos audros, niekada nevirsta ant namo ar žmogaus. Netoli namo sodindavo vaismedžius ir žolynų darželius. Net ir liaudies dainose dažniausiai minimos obelėlės, serbentėlės, vyšnelių sodelis. Turbūt nėra lietuviškos sodybos, kurioje neaugtų obelys. Obuolys – tai skalsos ir laimės simbolis. Prie sodybų vengiama sodinti egles, kurios nuo seno buvo laikomos mirties medžiais.

Namus puošė gėlių darželis, o jį puoselėti buvusi netekėjusių dukrų pareiga. Svarbiausios lietuviško darželio gėlės buvo rūtos, daugelyje dainų apdainuotos. Netrūko ir kitų gražių, spalvingų gėlių, tokių kaip lelijos, astrai, nasturtai, narcizai, piliarožės ir kt. Dukroms ištekėjus, darželį prižiūrėdavo marti, o jeigu jos nebūdavo – pati namų šeimininkė.

Tai ir visa kaimo sodyba, kaimo žmogaus gyvenamoji aplinka, neskaitant gale sodo ar kiemo esančios kūdros ar tvenkinio, upeliuko ar šaltinio, iš kurio apsirūpindavo vandeniu gyvuliams girdyti, žlugtui skalbti ar maudytis. Tai tas gyvenimas, kurio visada ilgėdavosi iš namų svetur išvykusieji, svajodami sugrįžti namo pro rymančius prie kiemo vartų beržus ar bitėmis dūzgiančias liepas.

Parengė Stasė Asipavičienė