Užaugino jautriais, dėmesingais, rūpestingais žmonėmis

Nėra nieko maloniau mokytojui, kaip žinojimas, kad nesi užmirštas savo buvusių mokinių, kad tavo vardas yra jų širdyse, o kartais ir baltu pašto balandžiu atskriejusiame pasveikinime, rūpesčio skambutyje, ilgesio ar patarimo prašančiame laiškelyje…

Miela, kai buvę mokiniai prisimena, paskambina, pasveikina. O kad pakviestų susitikti kavinėje ir dar tikrą pokylį su gausiai nukrautu vaišių stalu surengtų – kaip dauguma pasakytų, tai iš fantastikos srities. Pasirodo, visos fantastinės istorijos kažkada tampa realybe. Ši istorija ne fantastinė ir ne ateičiai. Tokią staigmeną – iki smulkmenų apgalvotą, suplanuotą, išpuoselėtą susitikimą – šventę savo mokytojams, buvusiems tuometinės Prienų specialiosios mokyklos-internato pedagogams, dovanojo buvęs šios mokyklos mokinys Ruslanas Daukšas.

Vieną medumi kvepiančios liepos vakarą, buvusio auklėtinio R. Daukšos sukviesti, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro kavinėje susirinko buvusios Prienų specialiosios mokyklos-internato darbuotojai: direktorius Vytautas Ratinskas, 1982 metų laidos auklėtoja Eleonora Marčiulaitienė, mokytojai Stefa Juršienė, Angelė Redeckienė, Janina Bredelienė, Danutė Kleizienė, bibliotekos vedėja Genė Baranauskienė. Atvyko ir Ruslano klasės draugės Salomėja Ralytė bei Rima Kiaušinytė.

Šis susitikimas išskirtinis, ypatingas. Ruslanas surengė simbolinį atsisveikinimo vakarą su savo mokytojais ir su Prienais. Rudenį vyriškis planuoja su šeima persikelti gyventi į saulėtąją Ispaniją. Jis nežino, ar gyvenimo aplinkybės, galimybės, o pagaliau ir visų susitinkančiųjų sveikata leis dar kada nors visiems pasimatyti.

Susitikimo dieną Ruslanas pirmiausia aplankė buvusią švietimo inspektorę Antaniną Aleknavičienę, atvežė jai didelę puokštę gėlių, palinkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Sujaudinta tokios pagarbos ji sakė: „Ruslanas savo dėmesiu ir rūpesčiu gaubia visą klasę. Jo iniciatyva bendraklasiai kas penkeri metai susitinka Prienuose pabendrauti su buvusiais mokytojais. Ruslanas ne tik organizuoja klasės susitikimus, bet ir apie visus viską žino: kaip kuris gyvena, kokios pagalbos kam reikia. Per antrosios Prienų ir Birštono krašto šviesuolių knygos (kurios rėmėju buvo ir Ruslanas – aut. past.) pristatymą jis man įteikė vardinį rašiklį. Tai buvo jo pagarbos ir dėmesio išraiška. Ruslanas – žmogus, kuris savo altruizmu, meile žmonėms galėtų būti pavyzdžiu būsimai kartai.“

Iš Žemaitijos (Mažeikių) į Prienus susitikti su savo mokytojais atvykęs 54 metų Ruslanas Daukšas žilagalvius senjorus Kultūros centro kavinėje pasitiko su puokštėmis gėlių ir dovanomis. Didžiausia puokštė buvo skirta mokytojai Angelei Redeckienei, kurios Ruslanas per 34 metus nebuvo sutikęs nė karto. Su kitais mokytojais jam tekdavo pasimatyti per susitikimus, rengiamus kas penkerius metus, o su kai kuriais – ir dažniau.

Pristatydamas šio sambūrio intenciją ir apgailestaudamas, kad susitikime negalėjo dalyvauti negaluojantis jo klasės ir geriausias gyvenimo draugas Petras Mitrikas, Ruslanas sakė: „Einame visi senyn, gyvenimas toks trumpas ir nenuspėjamas. Norėjau dar kartą pamatyti visus mokytojus, kurie davė man gerą gyvenimo startą.“ Verslininku tapęs Ruslanas yra baigęs Šiaulių Karolio Didžiulio politechnikumą, Mechanikos fakultetą. Sukūrė šeimą ir užaugino, išleido į savarankišką gyvenimą keturis vaikus: tris sūnus ir vieną dukrą. Ruslanas – altruistas, daug metų įvairiomis priemonėmis padėjęs ir aukojęs neturtingiems žmonėms. Dabar, sakė, aukojantis tik gyvūnams, kurie, priešingai nei pagalbą gavę žmonės, į ranką „nekanda“. Jie nereikalauja vis daugiau, o atsidėkoja už mažą dėmesį, gabalėlį maisto – aplaižo, aploja. Paklaustas, kaip dažnai lankosi Prienuose, Ruslanas atsakė: „Kai tik užeina noras pamatyti auklėtoją, tai ir atvažiuoju“. O atvažiuoja dažniau nei pas kai kuriuos tėvus vaikai…

1982 metų laidos abiturientai buvo ypač prisirišę prie auklėtojos E. Marčiulaitienės, lanko ją, rašo laiškus. Ji išmokė juos ginti savo svajonę ir siekius, tad auklėtiniai iki šios dienos dalinasi su auklėtoja slapčiausiomis mintinis, vadina ją antrąja mama. Auklėtoja aštuonerius metus savo rūpesčiu ir meile supo grupę judėjimo sutrikimų turinčių mergaičių ir berniukų, atvykusių mokytis ir gydytis iš įvairių Lietuvos vietų. Pradžioje jų mokėsi keturiolika. Baigę aštuonias klases, keturi išvyko mokytis kitur, ir klasėje iki mokyklos baigimo mokėsi dešimt mokinių. Iš jų pats aktyviausias, kartais dėl savo per kraštus besiveržiančios energijos kėlęs rūpesčių mokytojams, – žemaitiško charakterio R. Daukšas, iš kurio užaugo, kaip yra rašiusi auklėtoja E. Marčiulaitienė, „vaiko sielą ir išminčiaus protą turintis jaunuolis“.

Patikslindama Ruslano planuoto susitikimo mintį, kurią ne iki pabaigos išsakė auklėtinis, auklėtoja atkartojo jo žodžius: „Gal neteks daugiau gyvenime – noriu pamatyti visus mokytojus, kurie man labai padėjo, kuriems esu dėkingas. Noriu visus pamatyti ir padėkoti. …Štai kodėl mes čia susirinkome“. Nuoširdžius iš auklėtojos lūpų nuskambėjusius auklėtinio žodžius trumpam nutraukė pagarbi tyla, kurioje „kalbėjo“ tik akys, jausmai ir emocijos. O vėliau liejosi prisiminimai, laisvas mokytojų ir mokinio bendravimas, šilti pokalbiai, juokas ir net tikros, nesumeluotos ašaros. Auklėtoja E. Marčiulaitienė prisiminė, koks padykęs Ruslanas buvo mokykloje, pasidžiaugė, kad iš triukšmingo vaiko išaugo nuostabus žmogus. Žmogus su didele širdimi, visus užjaučiantis, suprantantis, visiems linkintis gero. Stebisi ir E. Marčiulaitienės kaimynai – jis nė vienos progos nepraleido nepadovanojęs auklėtojai didžiulės puokštės gėlių – ar Mokytojų diena, ar gimtadienis, ar Rugsėjo pirmoji… Visada salono „Ritos gėlės“ savininkė ar pasiuntinys atneša milžinišką puokštę gėlių. Pasak auklėtojos, širdį skauda, kai jos nuvysta… „Toks nuostabus jausmas, kad žmogus, kažin kur gyvenantis, susirado žmogų, kuriam paskambina, siunčia gėles, nepamiršta – ir laimėje, ir nelaimėje“, – kalbėjo auklėtoja.

Susitikimo metu buvo išsakyta daug gražių, įkvepiančių žodžių, padėkų ir palinkėjimų. Už nuostabų susitikimą, už tyrą sielą, meilę auklėtojai ir mokytojams Ruslanui dėkojo buvusios specialiosios mokyklos-internato direktorius V. Ratinskas, linkėdamas jam tolimesnės sėkmės kitoje valstybėje, geros sveikatos, laimės ir ištvermės.

Ir buvusi mokytoja, poetė Stefa Juršienė, įteikusi Ruslanui ir jo bendraklasėms po savo kūrybos eilėraščių rinkinį „Atsigrįžimai“, ir kiti mokytojai prisiminė, kad tos, pirmosios, laidos buvusios labai gabios, intelektualios, vaikai – iš gerų šeimų. Visi mokiniai baigė aukštuosius mokslus – universitetus ir technikumus (dabartines kolegijas). Poetė negalėjo nepasakyti, kad auklėtoja visada džiaugėsi turinti tokius auklėtinius ir tokį Ruslaną, kuris jai yra vos ne sūnus savo dėmesiu, širdingumu, džiaugėsi jo pasiekimais.

Mokytoja Angelė Redeckienė įteikė Ruslanui visų mokytojų vardu simbolinę dovaną – graikų teisingumo deivės Temidės skulptūrą, filosofiškai palinkėdama gyvenime išlaikyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio, išlikti teisingam, objektyviam bendraujant su žmonėmis, neskirstyti jų į blogus ir gerus, nelinkėti ir nedaryti niekam to, ko pats nenorėtų patirti. Ir svarbiausia, ko palinkėjo visų mokytojų vardu – tai nepalikti Lietuvos visam gyvenimui.

 DSC_0010

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close