Redaktoriaus savaitė
Pasaulis. Gyvasis ir negyvasis pasaulis, kuris supa mus. Tai ne tik mūsų namai, tai ir mūsų visų lopšys. Lopšys, kuriame gimėme ir užaugome. Be abejonės, ir mirsime. Tai lopšys, kuris išnešiojo tūkstančius mūsų protėvių kartų. Tai lopšys, kuris ne tik išnešios ateinančią jaunimo kartą, tačiau savo delnuose laikys ir visas dar gimsiančias žmonijos kartas.
Kiekvienas galime pasakyti, kas yra namai. Sienos, langai, durys, jaukus šeimos židinys… Šeimyninė laimė. Bet žodis „namai“ reiškia dar daugiau. Apsidairykime po savo namus. Rasime ir baldus, ir patalynę, ir rūbus, ir indus, ir maistą, buitinę techniką, krūvelę dulkių, skersvėjyje besiplaikstančias užuolaidas. Namai nėra vien tik abipusė dviejų žmonių laimė. Prie šios laimės neabejotinai prisideda ir visas bendras „ūkis“, ir mažieji dviejų žmonių palikuonys – naujoji pasaulio valdovų karta.
„Kartų kova“ – ne vienam vyresnio amžiaus žmogui susierzinimą kelianti šio pasaulio detalė. Galima ilgai mąstyti ir nagrinėti, kas, kodėl, kaip ir „kada gi pagaliau“, tačiau sprendimas vis dar randamas tik vienuose kituose vienišuose „namuose“.
Žiūrime ir niekaip nesuprantame, kodėl mūsų niekas nesupranta, niekas nepritaria mūsų nuomonei ir nepaiso taisyklių, kurių laikydamiesi mes užaugome.
Dairomės po namus – va, stovi sofa, sekcija, televizorius, ant rašomojo stalo anūko ar sūnaus su itin gerais naudingais siekiais „įtaisytas“ kompiuteris… Na, žinoma, prieš keletą dešimtmečių rašomojo stalo nebuvo… Nebuvo ir kompiuterio. Vietoj sekcijos stovėjo indauja stiklinėmis stumdomomis durelėmis, „papuošta“ pačiais mėgstamiausiais… na, tiksliau, vieninteliais, raudonais skrituliais išmargintais puodeliais, vietoj sofos su pagalvėlėmis ir minkštais ranktūriais stovėjo paprasta, vienspalvė sofa tamsiai lakuoto medžio galais, o vietoj televizoriaus kabojo antrosios pusės prieš kelis dešimtmečius daryta vienintelė šeimyninė nuotrauka… Namai keičiasi? Ne, jie jau pasikeitė.
Pasaulis taip pat nestovi vietoje. Keičiasi ne tik mūsų namų erdvėje naudojami daiktai, bet ir pasaulio gamta, architektūra bei pati žmonija. Ką tik džiugiai krykštavę arba graudžiai verkę vaikai užaugo ir bando, kaip prieš porą dešimtmečių vyresnioji karta, pirmą kartą žengti nepramintais šio pasaulio takais.
Pasaulis pasikeitė.
Jeigu prieš keletą dešimtmečių, norėdami apsipirkti kito miesto parduotuvėje, turėdavome nuo ankstyvo ryto ruoštis kaip į vieną didžiausių ir įspūdingiausių kelionių savo gyvenime (na, bent jau pastaruosius 10 metų), dabar paėmus į rankas mobilųjį telefoną arba tiesiog automobilio raktelius, kelionė tampa tik eiliniu siekiu pavalgyti. Beveik tas pats, kas nueiti iki šaldytuvo ir atsidaryti jo dureles.
Pasaulis pasikeitė, o mes – ne.
Nors kadaise tik svajonėse įveikiamus didelius atstumus dabar galime įveikti per kelias akimirkas, niekaip nepagauname to gyvenimo tempo, į kurį įsisuko pasaulis. Tai, kas anksčiau atrodė kaip lengvai tarp akmenų ir nugriuvusių medelių šokčiojantis pavasarinis upelis, dabar atrodo kaip nuo didžiausio krioklio krentantis kilometro pločio vandens srautas. Tai, kas buvo lėta ir paprasta, tapo greita ir per daug sudėtinga. Jeigu galėdavome skaičiuoti minutes, dabar nespėjame suskaičiuoti net dienų.
Pasaulis pasikeitė, ir teks prie to prisitaikyti.
Nesuprasdami, kodėl mūsų kadaise madingos ir puikios idėjos niekam neįdomios ir nenaudingos, bandome ir toliau jų laikytis. Ir nusiviliame. O po to ir vėl, ir vėl tenka nusivilti. Kodėl? Gal pasaulis nušuoliavo per toli, kad jį pavytume?
Pasižiūri į greituosius traukinius, skriejančius šimtų kilometrų greičiu, tarsi grobį pamačiusios vapsvos, ir bandai įsivaizduoti, kas gi dabar norėtų ilgai ir nuobodžiai keliauti senu, bildančiu garvežiu. Kas keistų valandos trukmės kelionę į visą dieną ar net dvi dienas trunkančią kelionę? Kas savo stalinį šviestuvą su elektrą taupančia lempute keistų į tamsoje traškančią balaną? Kas gūdžiais žiemos vakarais, užuot žiūrėjęs nuotaikingas laidas žybsinčiame televizoriaus ekrane, norėtų žvelgti tik į savo giminės vienintelę nuotrauką?
Pasaulis pasikeitė, norime mes to ar ne.
Bandome visiems pasiūlyti tai, kas buvo įdomu, smagu prieš kelis dešimtmečius, net nepagalvodami, kad patys nežinome, ar praleidę pasaulio pasikeitimą tikrai žinome viską, kas dabar gali būti dar įdomiau. Džiugu, kad mažiesiems patinka viskas, kuo sugeba juos pradžiuginti tėveliai, tačiau pabandykime vyresnėliui pasakyti, kad velykinis, spindinčių kaspinu papuoštas, prie bažnyčios nupirktas saldainis – pati puikiausia dovana per pastaruosius mėnesius. Netgi geresnė už mobilųjį telefoną… Pabandykime užaugusiam sūnui ar dukrai pasakyti, kad atostogos prie užpelkėjusio ežero su palapine labiau suartina šeimą nei atostogos šiltuose kraštuose, palmių paunksnėje. Pabandykime jaunimui pasakyti, kad savaitgaliais dainuojamos liūdnos dainos apie skaudžią Lietuvos praeitį skamba žymiai linksmiau nei keletą kilometrų sklindančio šiuolaikinio koncerto garsai.
Pasaulis pasikeitė, ir jis niekada nebebus toks, koks buvo.
Nereikia nusivilti, kad užsiėmimai, kurie kadaise buvo tokie mieli širdžiai, nesudomins šių dienų pasaulio tempu lekiančios žmonijos. Nereikia nusivilti, kai protingi patarimai, kadaise išvadavę iš didelės nelaimės, bus neišgirsti. Nereikia nusivilti, jog tai, ką patyrėme, skęsta užmaršties dulkėse. Pasaulis įsisuko į sraunios upės tempą, ir nereikia stebėtis, kad kiaura valtelė nepriplaukia prie milžinišku greičiu upės bangas skrodžiančių baltų mažų valtelių ir nepadeda išvengti povandeninių uolų.
Pasaulis diktuoja savas sąlygas – nori plaukti kartu, sėsk į tą pačią greitą valtelę… arba žvejok prie kranto…
