Dvi iškilios kraštietės

Nepilni dveji metai mus artina prie ypatingai reikšmingos sukakties – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Liepos 6-ąją tradiciškai giedodami himną pagerbėme Lietuvos valstybės dieną. Gražu ir teisinga prisiminti Lietuvos tautai ir valstybei pasišventusius žmones. Ir pasidžiaugti, kad vardindami juos priskaičiuotume ne vieną šimtą… Šiandien skaitytojams norime priminti dvi iškilias kraštietes – dvi moteris, kurių likimuose liepa irgi buvo lemtinga. Prieš 120 metų, liepos 18-ąją rajono pakraštyje gimė Kotryna Radkevičiūtė – būsimoji rašytoja MARIJA AUKŠTAITĖ, o prieš dešimtmetį, liepos 9-ąją, amžino poilsio gimtinėn, Skriaudžių kapinių kalnelin, sugrįžo iškiliausioji Lietuvos etnografė ANGELĖ VYŠNIAUSKAITĖ.

 

(1919 05 15 – 2006 07 09)

  Prisimindamas atsisveikinimo su A.Vyšniauskaite akimirkas etnologas Petras Kalnius prisimena: „…ne atlikdami prievolę, bet jausdami pagarbą gausiai susirinkę etnokultūrininkai palydėjo Profesorę į smėlio kalnelį jos gimtuosiuose Skriaudžiuose. Vaiskią liepos dieną tarytum pati Gamta bylojo: atsisveikiname su skaidrios sielos ir giedrios šypsenos bendradarbe ir mokytoja“.

  Profesorės atminčiai parengtuose straipsniuose buvę kolegos vieningai pripažįsta ją buvus viena iškiliausių lietuvių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja. Už tai Angelė Vyšniauskaitė pelnė garbingus profesorės, habilituotos daktarės, Lietuvių katalikų mokslo akademikės, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės vardus, LDK Gedimino 4-ojo laipsnio ordiną.

 

  „Vertinant šios iškilios etnologės nueitą mokslinį kelią, nedvejojant galima sakyti, kad nuo 1948 iki 1993 metų dirbdama Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje, padarė tiek, kiek tikrai ne kiekvienas pajėgtų padaryti. Ji yra 11 monografijų autorė ir bendraautorė, daugiau kaip 700 įvairių mokslinių bei mokslo populiarinimo publikacijų autorė, daugybės mokslo veikalų atsakingoji redaktorė, sudarytoja, recenzentė, buvo disertacijų oponentė.

  Profesorė beveik dvidešimt metų vadovavo Etnologijos padaliniui Lietuvos istorijos institute, buvo keliolikos mokslo daktarų disertacijų vadovė, kelių mokslinių leidinių redkolegijų, Vilniaus miesto savivaldybės Pavadinimų suteikimo komisijos narė, ilgą laiką buvo Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo narė ir ekspertė, dokumentinių filmų „Senovės kupiškėnų vestuvės“, „Vakar ir visados“, „Žolės šaknys“ bei Lietuvos nacionalinio muziejaus konsultantė. Sunku nesuklysti vardijant visuomenines organizacijas ir sambūrius, kurių veikloje reiškėsi Profesorė. Bene ryškiausią pėdsaką ji paliko Kraštotyros, Lietuvai pagražinti, Tėviškės pažinimo, „Ethos“ draugijų, Karaliaus Mindaugo kolegijų veikloje“ (Petras Kalnius. Lietuvos etnologija – 6 (15)2008).

   

  Paimame į rankas prof. A. Vyšniauskaitės bibliografijos rodyklę (sudarytą profesorės kolegos V. Miliaus ir mylimos sesers bei talkininkės M. Grigaitytės). Sąraše suminėti beveik visi mokslininkės 19492004 metais išleisti darbai. Tarp jų ypatingai aktualūs Sūduvos kraštui: 1967 m. išleista monografija Lietuvių šeimos tradicijos, 1977 m. –  Valstiečių linininkystė ir transportas (bendraautorė), 1981 m. – Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas (bendraautorė), 1993 m. – Mūsų metai ir šventės, 1994 m. – Lietuviai istorijos šaltiniuose, 1995 m. – Lietuvių šeima ir papročiai (bendraautorė), 1999 ir 2004 m.– Lietuvio namai.

  Drįstu vertinti didžiosios mokslininkės darbus kaip eilinė etninės kultūros darbininkė, viena iš plačiosios visuomenės vartotojų. Profesorės knygos labiausiai traukia tuo, kad yra parašytos ne „užpilant“ skaitytoją specifiniais mokslo terminais, ne vien lietuvių namų aplinkos, trobesių, rakandų ar kitų daiktų aprašymus, bet visa atspindima spalvingu literatės braižu. Pasitelkdama papročius, tautosaką (mįsles, patarles, priežodžius, dainų citatas ir kt.) etnografė tarsi sąmoningai padeda į šalį savo mokslininkės skeptrą ir prisiima vieno iš namiškių rolę: tampa įtaigia pasakotoja apie namų aplinką, buitį, šeimynykščių užsiėmimus, kasdieninius darbus ir šventes. Ir pasakoja kaip geriausia prozininkė. Skaitai ir, rodos, pats esi tame šeimos rate, sėdi už bendro stalo, jauti saviškius šalia, jaudiniesi dėl jų. Ir supranti, kad didysis mūsų kraštietės tikslas buvo savo knygose atskleisti giluminį namų, tėviškės, kaip dvasios tvirtovės ir šventovės, suvokimą. Gerai išanalizavusi A.Vyšniauskaitės darbus, jos konsultuota ir paskatinta ėmiausi kurti etnografines mokomąsias muziejaus programas „Lino kelias iki staklių“ bei „Duonos kelias iki stalo“ (populiariausias ir labiausiai pasiteisinančias iki šiol). Teko laimė su garbiąja etnologe dalyvauti išplėstinėje respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje Skriaudžių krašte, džiaugtis Jos buvimu muziejaus 10-mečio šventėje. Su kokia meile ir palankumu profesorė kalbėjo apie mūsų, muziejininkų, ir Prienų rajono kraštotyrininkų kasdieninį darbą! Norėjosi kilti ir vėl darbuotis… Anot „Gimtinės“ redaktoriaus K. Račkausko, „savo darbštumu, meile Tėvynei, nuoširdžiu dėmesiu artimam, bičiuliui ir naujai sutiktam žmogui profesorė paliko mums visiems sektiną pavyzdį“. Profesorė žinojo paprastų, liaudiškų „priešnuodžių“, kad mes, ypač jaunoji karta, neišnyktume pasaulyje kaip tauta. Ji nepavargo akcentuodama, jog žmogaus kaip asmenybės tapsmui būtina „žinoti, kas jis, iš kur kilęs, ką jam reiškia ŠITA gimtinė, tėviškė, tėvynė, šita tauta. Profesorė teigė: „Mane labai žeidžia pasakymas „Lietuvėlė“. Niekas nesako „Latvijėlė“, „Rusijėlė“ ir t. t. Didžiuokimės žodžiu LIETUVA. Tik tada visi mus gerbs, kai gerbsime mes patys savo Tėvynę“.

  Išlydėdami lankytojus iš muziejaus su šviežiai iškepta Duonele dažnai paprašome įsiklausyti į Angelės Vyšniauskaitės mums paliktą paraginimą susėsti prie bendro stalo, o tada „pažiūrėti pro langą į Dievo lietuviui paliktą rojaus kampelį – prie gintarinės Baltijos, išraižytą nemunų, skaidrių ežerų, pavėsingų girių“ ( A. Vyšniauskaitė. Lietuvio namai. V., 2004). Kviečiame visus, kurie rengiasi ar jau pakilo išeiti iš Lietuvos, sugrįžti prie namų stalo. Bent mintimis sugrįžti. Ir dvasios akimis pažiūrėti per langą.

 

A. Vyšniauskaitės atminimui skirtą popietę muziejininkai numato surengti per 21-ąjį muziejaus gimtadienį 2016 m. rugsėjo 16 d. (programą paskelbsime vėliau).

 

 

Marija Aukštaitė: „Rašiau savo žemei, o ne svetimybei”

 

  Apie šią kraštietę pasakojame todėl, jog įsitikinome, kad net ir literatams jos vardas nežinomas. Pasak garbiosios literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, Marija Aukštaitė priklauso prie tų Lietuvos rašytojų, „kurie vienu metu ir yra, ir nėra. „…retam kuriam net rašto žmogui tėra žinomas šis gražus literatūrinis vardas – Marija Aukštaitė. Sugalvotas išeivijoje poeto Juozo Tysliavos – pagal analogiją su Žemaite”.

  Į Lietuvą Marija Aukštaitė „sugrįžo“ tik po savo mirties (1987 04 26) Port Hope miestelyje, Ontarijo valstijoje. Po rašytojos mirties sūnų Algirdo ir Antano Navikevičių rūpesčiu buvo įkurtas Marijos Aukštaitės fondas Kanadoje (Toronto universitete). Fondo ir jo direktoriaus profesoriaus Horst Wittmenn pastangomis imta kaupti, tirti ir skelbti Marijos Aukštaitės literatūrinį palikimą. Per šį fondą rašytojos palikimas (per 30 tomų) pasiekė Vilniaus universitetą (pateko iškiliausios literatūros žinovės profesorės V. Daujotytės žinion) ir Prienų krašto muziejų. Muziejus pirmasis ir pradėjo šios nežinomos rašytojos kūrinių tyrinėjimą Lietuvoje. 1996 m. 100 gimimo metinių sukakties proga buvo surengta mokslinė konferencija, glaudžiai bendradarbiaujant su Aukštaitės fondo koordinatorėmis profesore išeive Sara Ginaite (Toronto u-tas) ir Elvyra Užkurėlyte-Baltiniene (Vilniaus muzikos akademija) 2003 m. parengta puiki dvikalbė knyga „Marija Aukštaitė. Literatūrinis palikimas ir visuomeninė veikla“. Straipsnių autoriai – solidūs mokslų daktarai Viktorija Daujotytė, Elvyra Užkurėlytė, Gediminas Lankauskas (Kanada), Sara Ginaitė, rašytojas Vytautas Bubnys, mokytoja Anarsija Adamonienė ir jaunos literatės: lietuvių filologijos studentės Aida Ažubalytė, Brigita Speičytė, žurnalistė Agnė Žekonytė, Prienų „Žiburio“ gimnazistė Akvilė Razmislavičiūtė.

  Skaitytojų dėmesiui parinkau jų straipsniuose pateiktų įžvalgų, vertinimų, taip pat rašytojos minčių iš autobiografiškiausių kūrinių „Išeivė“, „Išeivės memuarai“, „Nubangavę kūdikystės dienos“, eilėraščių knygos „Rožių vasara“, norėdama patvirtinti pačios rašytojos gyvenimo ir kūrybos nuostatą: „Rašiau savo žemei, o ne svetimybei“. Ir paryškinti šios gležnos moters prisiimtą visuomenininkės naštą.

 

  Savamokslė rašytoja gimė 1896 metais Stanaičių kaimo vienkiemyje Ališauskynėje. Gimė kumečio šeimoje, taigi būsimosios rašytojos gyvenimą žymėjo du nuolatiniai palydovai: skurdas ir pastovios gyvenimo vietos neturėjimas. Užtat su didžiausia nuostaba skaitai jos kūrinius ir žaviesi, kad ne juodas vargelis ir purvabridystė kūryboje „paėmė viršų“.

  Autorė, pasak V. Daujotytės, „patirtį, ypač ankstyvąją, kūdikystės, gebėjo pateikti gyvai, detalėmis, kūniškais daiktais, vaizdais. Memuarų knyga „Nubangavę kūdikystės dienos“ (1981) yra bene vertingiausia Marijos Aukštaitės knyga, kupina autentikos, iš pačios XX amžiaus pradžios, įdomių liudijimų iš dvarų ir kumetynų buities“.

  Iš rašytojos personažų (tėvo, motinos, brolių, seserų ir kitų) pirmiausia sklinda dvasinė šviesa, subtilus gamtos pajautimas, gilus religingumas. Visi artimieji gražūs fiziškai, juose įkūnyti liaudies talentai: mama – puikiausia audėja, tėvas – medžio meistras, muzikantas, savų vaikų mokytojas ir kaimo „daraktorius“ (beje, šeimai persikėlus Išlaužo dvaran, kartu su tėvu daraktoriavo ir Katriutė, tik 11 metų turėdama).

 „Mūsų literatūroje ne vienas rašytojas yra atsigręžęs į savo vaikystę, tačiau nedaug galim prisiminti knygų, kurios skaitytoją pagautų nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kuriose aptiktum ir savo mažystės dienų išgyvenimų pasaulį“(Vytautas Bubnys).

  Pati Kotryna taip pat pasižymi turtinga prigimtimi: dainuoja, skambina gitara, gražiai siuvinėja, siuva, mezga, bando rašyti eiles. Šie Radkevičių šeimos prigimtiniai dalykai net leidžia daryti įžvalgas, jog ankstesnės šeimos kartos nebuvo kumečiai, gali būti, kad šeimos turtas buvęs prarastas už dalyvavimą 1863-iųjų sukilime.

  Sau rašytoja kėlė aukštus pilietinius ir moralinius idealus: Pirmojo pasaulinio karo metais Drubengio apylinkės miškuose ji slaugė sužeistuosius, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais rūpinosi Žemės reforma, padėjo bežemiams tvarkytis dokumentus. 1920–1927 metais ji buvo Prienų miesto tarybos narė, tris metus – vicemerė. Aktyviai padėjo kurti Lietuvos moterų katalikių draugiją, vadovavo šios draugijos Prienų skyriui. Vėliau ne vienam iš jos kūrinių personažų bus būdingos pastangos kitus „pavėdėt į mokslą ir šviesą, į geresnį gyvenimą“.

 

  Vienok dėl skurdo teko patirti išeivės nedalią – emigruoti. 1930 m. išvyko į Kanadą, paskui anksčiau ten pasitraukusį vyrą Antaną Navikevičių. Pirmieji metai svetur Navikevičiams (kaip ir visiems emigrantams) buvo labai sunkūs – užpuolė krizė ir nedarbas. Bet visuomeniškoji moteris nenuleidžia rankų: „Aukštaitė randa vidinių resursų – religingumo, patriotizmo, atsidavimo šeimai – įsitvirtinti, veikti ir tokioje aplinkoje: patį paprasčiausią, sunkų ir nemalonų virėjos, skalbėjos, valytojos darbą ji įprasmina kaip krikščionišką pasiaukojimą artimui, kaip artimo meilės, motinystės pareigų išbandymą“ (Aida Ažubalytė, Brigita Speičytė).

  Iškuopusi savo būsto sandėliuką, ji paruošia susikaupimo vietą sau, šeimai ir svečiams. Laisvomis valandomis Kotryna čia meldžiasi ir rašo eiles, atsiminimus. Net išspausdina jų Nemuno vilnies slapyvardžiu. Netrukus Navikevičių namai tampa emigrantų kultūrinio susibūrimo vieta – savotišku „salionu“, kur renkamasi į popietes su lietuviškomis dainomis, muzika, pokalbiais apie pasiilgtus ir nepasiekiamus Lietuvoje artimuosius, gamtą, papročius.

  Į viešumą Kanadoje būsimąją rašytoją išvedė (vėliau tapęs ir jos literatūriniu „krikštatėviu“ ) Juozas Tysliava, pasiūlęs redaguoti „Vienybės“ laikraščio skiltį „Montrealio dienos“. Prisiėmusi žurnalistės pareigas Kotryna stengėsi suburti lietuvių bendruomenę ir jai pasisekė – įsteigė „Vilniui vaduoti sąjungą“, suorganizavo prasmingesnių renginių, derindama lietuviškos kultūros patirtį su emigracijos situacija, rašė į spaudą, rengė rinkliavas Vilniui vaduoti. Išeivės memuaruose Aukštaitė pasidžiaugia, kad sąjungos veikla „tampriausiai mūs koloniją surišo meile broliškiausia“, sumažėjo parapinio lygio intrigų. Redaguojamoje skiltyje daug dėmesio skiria šeimoms, įsteigia laiškų skyrelį. Spaudos konsultacijose išryškėja M. Aukštaitės pedagoginiai sugebėjimai. „Atsakymuose į skaitytojų laiškus Marija Aukštaitė itin solidari su moterimis – kuo jautriausiai atsiliepia į jų rūpesčius, randa ir nuraminimo žodžių, ir patarimų. Tačiau moteriai kelia pačius aukščiausius pasiaukojimo, kantrybės, savitvardos ir kūrybiško bendradarbiavimo reikalavimus, nes moteris, Aukštaitės giliu įsitikinimu, yra šeimos siela, šeimos vienybės ir tautos tvirtumo garantas“(A. Ažubalytė, B. Speičytė).

  Žurnalistinėje veikloje Marija Aukštaitė triūsė kaip tikra rašto bitė. 1942 m. nuo uždarymo išgelbsti savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“, imdamasi jį redaguoti ir nenorėdama, kad dešiniųjų pažiūrų spaudą užgožtų kairuoliškoji. Taip pat svarbi rašytojos veiklos sritis buvo rūpestis sovietų okupuota Lietuva. Pasak Gedimino Lankausko, „materialiai ir moraliai palaikė lietuvių karius, tarnavusius Kanados armijoje, dislokuotoje Europoje, rinko lėšas Raudonajam kryžiui, bandė padėti siuntiniais net Sibiro tremtiniams, apeliavo į Kanados valdžią, prašydama priimti kaip imigrantus-pabėgėlius Lietuvos „dipukus“.

  Visu savo gyvenimu, visuomenine veikla ir kūryba ši moteris gynė ir puoselėjo lietuvybę svetimame krašte. „Rašiau savo žemei, o ne svetimybei,“ – tvirtino Marija Aukštaitė. „Negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek Lietuvoje turime kūrėjų, kurių mintis, žodis ir darbas nesiskiria. Tik kraštelį M. Aukštaitės kūrybos praskleidusi, pajutau, jog ši iškili moteris – viena iš tokių asmenybių“(A. Razmislavičiūtė).

  Atsiminimų knygose, romanuose, poezijos rinktinėje „Rožių vasara“ jaučiamas gilus atsakomybės jausmas Tėvynei ir išeivės motinos kančia dėl tėvynėje palikto ir kovose su sovietiniais okupantais žuvusio sūnaus, Lietuvos kariuomenės leitenanto Jono Navikevičiaus, dėl visų, tremiamųjų ir kankinių.

  „Užverti knygą „Rožių vasara“ sugraudinta širdimi: koks sunkus, kupinas rūpesčių, kovos už duonos kąsnį, už vaikų laimę, už tautos ateitį Lietuvos Moters kelias. Moters, labai panašios į mūsų senovinių dainų kūrėjas, kurios darbelį dirbo, jį išdainuodamos, vaikus laidojo, juos gražiausiom raudom glamonėdamos. Marija Aukštaitė nusipelno mūsų meilės ir pagarbos kaip tų nežinomų moterų–kūrėjų Ainė“ (A. Adamonienė).

  Pasak Tautos poeto Justino Marcinkevičiaus, Lietuva su savo kančiomis ir vargais „įėjo į jos (Marijos Aukštaitės) širdį ir atsiklaupė“. Pranašiškas buvo ir kūrėjos tikėjimas tėvynės išsivadavimu: „Kai tu prisikelsi, mieliausia tėvyne, /Mano anei dulkės jau čia nebebus…/Baltųjų saulučių kilimus nutiesiu/ Ir siela atskrisiu prie savo namų“.

 

 

Giliau paanalizuoti šios kraštietės kūrybą pakviesime vasarai pasibaigus. Spalio mėnesį muziejuje numatome surengti Marijos Aukštaitės kūrybos skaitymus, skirtus jos 120-osioms gimimo metinėms. Dalyvauti kviečiame moksleivius ir suaugusiuosius. Užsiregistruoti norinčius dalyvauti arba pasitarti dėl repertuaro prašome kreiptis į muziejų darbo valandomis. Tel. 8(319) 60 379.

 

 

Anelė Razmislavičienė,

Prienų krašto muziejaus vyr. muziejininkė

Marija Aukstaite vysniausk

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close