home Birštone Paskaita ir Marijos Valtortos knygos pristatymas Birštono sakraliniame muziejuje

Paskaita ir Marijos Valtortos knygos pristatymas Birštono sakraliniame muziejuje

Liepos 2 dieną Birštono sakraliniame muziejuje vyko Marijos Valtortos knygos „Taip man buvo atskleista Evangelija“ pristatymas ir paskaita „Motinų krikščioniška atsakomybė už vaikus“.

 

Brolis kunigas Antanas Grabnickas OFM susirinkusiesiems įdomiai pasakojo apie vaikų auklėjimą, kaip apsaugoti juos nuo blogos aplinkos įtakos.

Vienuolis priminė, kad Dievas sukūrė angelus. Vėliau nenorėjusieji paklusti Aukščiausiojo valiai angelai tapo velnio apaštalais. „Satan“ (arba šėtonas) išvertus pažodžiui – kaltintojas. Jie kaltino Dievą, kuris norėjo, kad visi gerbtų žmogų. Angelams laiko nebuvo duota, o sukurtas pagal Dievo paveikslą žmogus laiko turėjo – jis galėjo pasirinkti, kaip elgtis su savo gyvenimu, kurti, tobulėti. Piktoji dvasia visada vilioja žmogų, norėdama atimti iš jo brangiausią dalyką – laiką.

A. Grabnickas kalbėjo, kad Lietuva neturi patirties, kaip kovoti su satanizmu, nekalbama ir apie satanistinę muziką, jos žalojamus vaikus ir suaugusiuosius. Kaip pavyzdį nurodė, kad kūdikis gerai miega grojant kokiai neįprastai muzikai, nes piktos dvasios iš jo yra atimtos jėgos.

Dievo duoto proto žmogui užtenka teisingai mąstyti ir priimti sprendimus, tačiau piktoji dvasia moko naudoti daiktus ne pagal paskirtį. Gundomas žmogus ne visada susigaudo, kad elgiasi negerai.

„Piktoji dvasia visada kalba apie praeitį, kurios mes negalime pakeisti. Žmogus neturi dieviškos galios keliauti laiku ir taisyti klaidas. Todėl reikia melstis, atleisti ir pamiršti, ir negrįžti praeitin su kerštu“, – kalbėjo kunigas.

Vėliau kunigas pasakojo apie Marijos Valtortos knygas „Taip man buvo atskleista Evangelija“.

Marija Valtorta gimė 1897 metais Kazertos mieste, Italijoje. Po patirtų sužalojimų tapusi neįgali, ji 27 savo gyvenimo metus pragulėjo ligos patale ir rašė religinio pobūdžio raštus remdamasi vizijomis. Ji priklausė Pranciškonų pasauliečių ordinui ir Švč. Marijos seserų tarnaičių kongregacijai.

Jos tėvas buvo karininkas, motina – prancūzų kalbos mokytoja. Šeimai kartu su tėvu nuolat tekdavo kilnotis iš vienos vietos į kitą, todėl 1907 m. jie visi atsidūrė Vogeroje, kur Marija lankė mokyklą ir, pildydama motinos norą, mokėsi prancūzų kalbos pas išvarytas iš Prancūzijos seseris. Būdama dvylikos metų Marija persikėlė į „Caritas“ seserų vadovaujamą internatą Moncoje, kur mokėsi tikėjimo dalykų, literatūros ir istorijos. Marija nemėgo matematinių disciplinų, ji linko į literatūrą, bet motinai įsikišus į dukters lavinimo reikalus buvo priversta lankyti mokyklos techninę klasę. Savo darbštumu užbaigė studijas koledže ir gavo techninių disciplinų kursų baigimo diplomą.

1913 metais tėvui dėl sveikatos išėjus į dimisiją, Valtortos šeima persikelia į Florenciją. Čia su tėvu Marija dažnai lanko įžymybes, gyvena pamaldų gyvenimą. Pirmojo pasaulinio karo metais ji įsijungia į samariečių veiklą, aštuoniolika mėnesių slaugo ligonius Florencijos karo ligoninėje.

1920 m. eidamos su motina gatve pamatė būrį žmonių, persekiojančių kažkokį vaikiną. Jos nespėjo atsitokėti, kaip atsirado sprunkančio vaikino kelyje. Bėglys, norėdamas nukreipti nuo savęs dėmesį, visa jėga smogė Marijai geležiniu strypu į nugarą. Skausmas ir tamsa... Atsigavusi Marija nebegalėjo pajudėti. Po trijų mėnesių Marija jau judėjo, bet kamavo dideli skausmai. 1934 m. Marija vėl atgulė į lovą, iš kurios jau nebepakilo 27 metus. Marijos žemiškasis gyvenimas nutrūko 1961 metais Viaredže.

Tiesiog neįtikėtina, kad 3000–5000 spausdintų (10 000 ranka rašytų) puslapių veikalas buvo parašytas per trumpą trejų metų laikotarpį moters, kuri jau 10 metų nebuvo atsikėlusi iš lovos ir šalia savęs neturėjo jokių kitų knygų, tik Šv. Raštą ir popiežiaus Pijaus X katekizmą, ir nebuvo lankiusis Palestinoje.

Kančia Marijai atnešė nuostabių vaisių: mistines vizijas, o žmonijai – Jėzaus gyvenimo istoriją. Savitu būdu, per vizijas, jai buvo plačiau atskleista Evangelija. Teigiama, kad šis veikalas su tokiomis žiniomis apie Jėzų, kurių Evangelijose nėra. M. Valtorta nuolat pabrėžtinai kartodavo esanti „priemonė“, „plunksna“ Dievo rankose. Jeigu ir atsižvelgtume į rašytojos atmintį, išsilavinimą, ištvermę, visus jos fizinius ir dvasinius sugebėjimus, vis vien būtų neįmanoma įžvelgti joje esant tiek daug tikslių žinių ir tikėjimo mokymo gilaus supratimo.

Šiame veikale atsiskleidžia nuostabiai gyvas Jėzaus paveikslas, taip pat asmenys, turėję su Juo ryšį: Motina, Juozapas, apaštalai, mokiniai, draugai ir priešai – kai kurie žinomi iš Evangelijų, kiti – nežinomi. Epizodai, randami Evangelijose, šioje knygoje aprašyti plačiau; daug atpasakojamų epizodų Evangelijose nėra paminėti. Kristaus gyvenimo istorijoje gausu iki šiol nežinomų detalių ir kruopščių to laikmečio vietovių aprašymų. M. Valtortos vizijos perteikia tikslų Jėzaus laikų Palestinos paveikslą. Archeologinių ir geografinių faktų tikslumą, topografinių, geologinių, mineraloginių aspektų autentiškumą patvirtina ir mokslininkai.

Veikalas yra ištikimas Kristaus Evangelijai ir Bažnyčios mokymui. Tikėjimo Reikalų Kongregacija nerado šioje knygoje klaidų moralės ir doktrinos srityje.

Susirinkusieji turėjo vienuoliui nemažai klausimų tiek apie piktąsias dvasias, tiek apie pristatomą knygą, kurios jau išleisti 7 tomai, o trys dar ruošiami.

Norintys galėjo įsigyti bet kurį tomą.