Pabėgti nuo senatvės padeda meilė gyvenimui ir žmonėms

Kas nusako žmogaus amžių? Vienas vos penkiasdešimties sulaukęs save pasmerkia senatvei, o kitas ir aštuntą dešimtį eidamas pilnas gyvenimo džiaugsmo, viskuo domisi, visur dalyvauja ir artimiesiems nekelia jokių problemų. Senovės išminčiaus žodžiais, kad senatvė tai sielos būsena, o ne amžiaus rodiklis, įsitikinau apsilankiusi jiezniškės Alfonsos Bajorienės namuose.

Alfonsai per šių metų Jurgines sueis devyniasdešimt. Ėjau susitikti su šia moterimi vedama smalsumo, kai Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius pasigyrė, kad čia gyvena tokia močiutė, kuri ne tik laikraščius skaito, bet ir susidraugavo su internetu – skaito įvairius straipsnius, laikraščius, domisi Lietuvos ir pasaulio naujienomis.

Sunku apsakyti tą įspūdį, kurį paliko pirmosios pažinties minutės. Įėjus į namus, kur pasitiko jauniausia dukra Ramutė, ant sofos kambaryje sėdėjo Alfonsa ir be jokių akinių mezgė vilnones kojines. Įdomiausia tai, kad jos ir akys, ir veidas tiesiog švietė. Švietė gerumu, meile ir dar kažkuo nenusakomu, ko dar neteko matyti. Pokalbis mezgėsi gyvai, tik kiek trukdė tai, kad močiutė šiek tiek neprigirdi. Padėjo marti Danutė.

 

Augo gražioje šeimoje

Gimė Alfonsa1923 m. balandžio 23 dieną, per Jurgines, Pelekonių kaime. Buvo šeimoje jauniausia. Už ją vyresni buvo trys broliai: Julius, Vincas ir Antanas. Tėvai buvo stiprūs ūkininkai, nors žemės turėjo nedaug, tik9 ha. Tvarkingai dirbama ir prižiūrima ji buvo derlinga. Šeima laikė porą arklių, tris karves ir gyveno gražiuose namuose.

Tėvui teko dalyvauti pirmajame pasauliniame kare. 1914 metais pakliuvo į nelaisvę Vokietijoje, tačiau pavyko pabėgti. Keletą mėnesių į gimtinę keliavo   pėsčiomis. Kaip prisimena Alfonsa, tėvelis per savo žemę link namų ėjo 2 valandas, toks buvo išsekęs ir nusilpęs. Kol tėvas buvo kare, ūkį tvarkė mama su vyriausiuoju broliu, kuriam tuomet buvo vos 12 metų.

Gyvenimas paženklintas skaudžiomis netektimis. Būdamas 21 metų brolis Julius su šautuvu išėjo į mišką zuikiauti, tačiau sutiko girininką, kuris atėmė iš jo šautuvą. Vaikinas prašė, kad grąžintų, tačiau miškininkui tas nepatiko ir šaudamas Julių sužeidė. Po kelių dienų jaunuolis mirė. Tėveliui sveikatos nelaisvė irgi nepridavė, amžino atilsio gimtinės žemėn atgulė 1938 metais, eidamas 56 metus.

Brolis Vincas buvo mokytas, baigęs progimnaziją ir tarnavo pasienyje karininku. Prasidėjus karui, pasienio tarnyba buvo nereikalinga ir buvo paleista. O netrukus prasidėjo trėmimai. Vincas su žmona pakliuvo į pirmuosius ešelonus Sibiran1941 m. birželio 14 dieną. Deja, šeima buvo išskirta. Vincą išvežė ir įkalino netoli Maskvos, o Marijona atsidūrė prie Laptevų jūros. Apie jų likimą tada niekas nieko nežinojo. Tik vėliau pasiekė žinia, kad brolis po metų mirė. Nuo ko ir kas jam buvo – apie tai istorija nutyli. Jo žmona Marijona su kitais dviem likimo draugais buvo pagrobę lėktuvą ir norėjo skristi į Ameriką, bet buvo nutupdyti. Už tokį poelgį buvo dar pridėta daugiau kalėjimo ir tremties metų, iš kur jau nebegrįžo.

Brolis Antanas liko namie ūkininkauti. Nekaip ir jam gyvenimas susiklostė, vedė ne tą, kurią mylėjo, bet kurią skyrė likimas. Užaugino sūnų ir 3 dukteris.

 

Vokietijoje išmoko šeimininkauti

Alfonsa Pelekonyse baigė pradžios mokyklą ir toliau nesimokė. Namie reikėjo darbo rankų. Teko padėti mamai ūkininkauti, juk vyrų namie trūko – nei tėvo, nei vyriausiojo brolio jau nebuvo. Tačiau tai irgi ilgai netruko, nes 1941 metais, kai buvo jaunimas vežamas darbams į Vokietiją, Alfonsa taip pat pateko į jų gretas.

– Atsidūriau Kaliningrado krašte, kuris tuo metu priklausė Vokietijai. Dirbau  pas ūkininką Artupingel. Ūkis buvo didelis, darbininkų irgi buvo nemažai. Kitiems buvo sunku, nes reikėjo viską dirbti. Man teko gaminti valgyti, kepti netgi pyragus. Ten ir išėjau visas kulinarijos mokyklas. Manimi šeimininkai labai pasitikėjo, –  pasakoja moteris.

Kad ir gerai ten buvo dirbti, tačiau gimtinės balsas šaukė namo. Po aštuonių mėnesių Alfonsa su kitu tremtiniu Grigoniu susiruošė bėgti. Žinoma, su šeimininko žinia. Ir gražiai atsisveikino, ir pinigų davė iki Kaliningrado geležinkelio stoties nusigauti. O nuo rubežiaus – jau pėsčiomis. Gerai prisimena, kad grįžo1942 m. pavasarį, prieš šv. Velykas, kai dar sniego buvo.

 

Be jos neapsieidavo nei talka, nei balius

Nors buvo karo metai, dirbti teko daug. Bet tam ir jaunystė, kad nugalėtų visus sunkumus. Pasak Alfonsos, gyvenimo kelias ilgas, bet ne visas lygus. Visko buvo: ir sunkių dienų, ir linksmų, gražių. Jaunimas ir dainavo, ir šoko, ir į talkas bei vakarėlius ėjo. Su šypsena pašnekovė prisimena, kaip grupė merginų ant kalnelio susėdusios dainavo, o virš galvų vokiečių lėktuvas skraidė, suko ratus. Užvertusios galvas žiūrėjo. Tik kai numetė netoliese bombą, merginos išsilakstė ir jau daugiau taip viešai nekoncertavo…

Graži ir linksma, žinanti savo vertę buvo Alfonsa jaunystėje. Jokia talka ar balius be jos neapsieidavo.

– Vyriausias brolis man prisakė: „ Esi vienturtė, jauna ir graži, todėl  nevaikščiok nukabinus nosį“. Aš taip visą gyvenimą ir dariau. Gražių ir šviesių dienų gyvenime buvo daugiau, – vėl savo miela šypsena apdovanoja Alfonsa.

Ištekėjo Alfonsa jauna, 1943 metų vasario mėnesio 8 dieną, už to paties kaimo darbštaus vaikino Jono Bajoro,  vyresnio aštuoneriais metais. Žinoma, iš meilės. Jonas buvo ne tik darbštus, bet ir geras kaimo muzikantas. Abu su žmona buvo visada laukiami ne tik vestuvėse ar krikštynose, bet ir įvairiuose suėjimuose.

Jaunystėje buvusi gera audėja ir mezgėja, vėliau Alfonsa dirbo Kauno dailės kombinate namudininke. 15 metų teko austi kaklaraiščius, įvairias juostas, staltieses ir lovatieses. Prie namų tai buvo visai neblogas darbas, nes augo penki vaikai: trys sūnūs ir dvi dukros. Vėliau dar 10 metų kūreno miestelio pirtį. Ir patys Bajorai dirbo, ir vaikus prie darbo lenkė. Gal dėl to visi užaugo darbštūs, geri ir sąžiningi žmonės.

Sunkiausi – statybų metai

Po vedybų jauna šeima kurį laiką dar gyveno Pelekonių kaime, o vėliau sugalvojo statytis namus Jiezne. Pasak pašnekovės, tai buvo patys sunkiausi metai. Pinigų nebuvo tiek daug, kad galėtum sparčiai vykdyti darbus. Ryte rąstus atveži – iš po nakties, žiūrėk, jau nėra. Reikėjo pinigų viskam, tad kiek namų, kiek langų padarė Jonas, ir pečių kiek išmūrijo. Dar kaip sunkų laikotarpį įvardija, kai per 5 mėnesius teko apvesdinti 3 vaikus ir nusipirkti pagal paskyrą gautą automobilį „Žiguli“.

Visgi bendromis jėgomis trobą pasistatė, nors, kad įsirengtų, pusę teko parduoti. Šiuose namuose daugelis rado prieglobstį, patyrė jaukią namų šilumą. Kaip sakė Alfonsos marti Danutė,  šiuose namuose daug Pelekonių žmonių gyveno „ant kambario“, o per Roko atlaidus vos ne pusė kaimo sugužėdavo į Bajorų sodybą Dariaus ir Girėno gatvėje, kur buvo priimami kaip artimi giminės.

Alfonsa pasakoja, kad ji ir jos vyras tikėjo, jog Lietuva atgaus nepriklausomybę. Dėl to kaip brangiausią daiktą daug metų ant aukšto po balkiu laikė paslėptas Lietuvos valstybės relikvijas, kurias išdrįso išimti tik papūtus laisvės vėjams. Į Baltijos kelią Alfonsa su Jonu bildėjo nuosavais „Žiguliukais“, priekyje užsidėję tą paveikslą – plakatą, išsaugotą per visus karo ir pokario metus..

– Nepriklausomybės atgavimas nudžiugino, todėl ir į Baltijos kelio renginį vežėmės ir Lietuvos herbą, ir vėliavą. Vaikus taip pat auklėjom lietuviškai, patriotizmo dvasia, važiavom į Vilnių, kūrenom laužus ir budėjom prie televizijos bokšto, – pasakoja Alfonsa.

 

Domisi naujovėmis

Dukra Ramutė, kurios šeima po tėčio mirties nuo 1991 metų gyvena su mama, džiaugiasi, kad ji didžiausia pagalbininkė. Ir pietus šeimai pagamina, kai ji dirba, ir namuose pasitvarko, pečių iškūrena, indus suplauna. Ryte ir pati kavos puodelį išgeria, ir dar dukrą palepina. Na, o vasarą jos ir daržai nuravėti, ir gražiai darželis sutvarkytas, ir iš šiltnamio agurkus pirmiausia ragauja. Močiutė vištas, antis ir kalakutus augina, o rudenį juos sutvarko ir į šaldytuvus. Pyragus taip pat dar kepa, ir ne tik paprastus, skanius, bet ir gardžiausius šimtalapius. Na, o žiemą, kada daugiau laiko lieka, tai Alfonsa ir laikraštį paskaito, ir pamezga, dar labai mėgsta interneto pagalba po pasaulį pasižvalgyti. Žino, kaip kompiuterį įsijungti, ką paspausti, kad galėtų panaršyti po „Delfi“, peržvelgti naujausią spaudą. Kai žmogus neatsilieka nuo gyvenimo, kai žino ir moka, kaip su kuo bendrauti, jis nesensta ir būna visiems įdomus.

Džiaugiasi tokia šaunia senole ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai. Alfonsa labai lengvai vardija visų 14 anūkų vardus, žino, kas kur mokėsi, ką baigė ir kur dirba. Pagalvojus išvardintų ir visus 11 proanūkių.

Marti Danutė  ir dukra Ramutė juokauja, kad močiutė ir politiką puikiai išmano, žino, už ką balsuoti ne tik renkant savivaldybės tarybą, bet ir Seimo narius. Pati ir į rinkimų apylinkę nueina, nenori, kad į namus komisija važiuotų.

Alfonsa pragyveno nemažai metų, o yra žvali, komunikabili, sveika ir dar vis darbinga. Daugelis jos metų senučiukių tik skųstųsi šimtu ligų, maža pensija ir kaip sunku gyventi, kokie nedėmesingi vaikai ir bloga valdžia. O pašnekovė nė vienu žodžiu neužsiminė apie kažkokias blogybes ar negerumus. Ji džiaugiasi visais savo vaikais, kurie gyvena čia pat, Dariaus ir Girėno gatvėje, dar vadinamoje „Bajorų“. Tiesa, tik vyriausias sūnus Juozas gyvena ir dirba Alytuje, o Vytas, Antanas, Genovaitė irgi turi namus.

Valgo senolė viską. Rytą pradeda puodeliu kavos, o paskui mėgsta ir lašinukų, ir riebesnės mėsos suvalgyt gabaliuką, liesesnę palieka anūkams. Mėgsta ir cepelinus, ir kugelį, paprastą lietuviško kaimo maistą. Ir visai tai netrukdė ir netrukdo gyventi visavertį ir sveiką gyvenimą. Didžiausia bėda, kad šiek tiek neprigirdi. Bet proto aiškumo, sveikatos ir gerumo galėtų pavydėti kiekvienas.

Stasė Asipavičienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close