Paminėtas Matiešionių Saulės rato 20-metis

Liepos 6 dieną, minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, prisiminta ir kita reikšminga data – Matiešionyse, prof. kalbininko, baltisto prof. Jono Kazlausko tėviškėje esančių stogastulpių ir Saulės rato 20-metis.

Liepos 6-ąją, prieš giedant Tautinę giesmę, Matiešionių krašto ir kitų Birštono savivaldybės kaimų bei Prienų rajono žmonės rinkosi į prof. Jono Kazlausko tėviškę, kad kartu paminėtų Valstybės dieną ir prisimintų, kaip sukosi įvykiai prikeliant įžymiojo kalbininko gimtuosius namus.

Renginio vedėja Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė priminė 20-ies metų senumo įvykius, kai keletas entuziastų pradėjo šį didelį darbą. Šiandien galima džiaugtis ne tik gražiai sutvarkytais tėviškės trobesiais, kuriuose gyvena Jono Kazlausko sūnėnas Virginijus su šeima, vešlia ąžuolų alėja, kurią sumanė tuometinė Birštono girininkijos girininkė Teresė Murauskaitė, bet ir paminkliniu akmeniu, medine Jono Kazlausko skulptūra, stogastulpiais bei vienu iš reikšmingiausių sodybos kūrinių – Saulės ratu.

Pati pradžia buvo 1984 metais, kai tuometinės Prienų rajono švietimo skyriaus inspektorės Antaninos Aleknavičienės iniciatyva K. Kazlausko tėviškėje buvo pastatytas paminklinis akmuo.

Nuo 1988 m., kai Lietuvoje prabudo Sąjūdžio dvasia, kilo mintis prikelti garsiojo kalbininko, žuvusio nuo sovietų persekiotojų rankos, tėviškę. Darbai judėjo lėtai, nes ne visi nomenklatūrininkai pritarė ir norėjo geranoriškai padėti. Tačiau A. Aleknevičienės iniciatyva buvo aptvertas didesnis menamos sodybos plotas, kad toje vietoje nesiganytų kolūkio gyvuliai. Tuo metu sodybvietėje pastatyta ir Ipolito Užkurnio sukurta J. Kazlauską vaizduojanti skulptūra su užrašu „Tauta gyvena kalboje. Lituanistas Jonas Kazlauskas 1930–1970“.

Kitais metais buvo sutvarkytas kelias, vedantis į J. Kazlausko tėviškę, Savanoriai talkininkai pjovė menkaverčius medžius, valė sąžalynus, genėjo medžių šakas.

Prie sodybvietės tvarkymo darbų daug prisidėjo Prienų miškų urėdija, skyrusi medienos trobesių statybai. Birštono girininkijos girininkė T. Murauskaitė kartu su girininkijos darbuotojai rūpinosi, kad būtų pastatytas kelio žymeklis „Į J. Kazlausko tėviškę“. 1994 m. rudenį pasodinta ir ąžuoliukų alėja.

1996 m. tautodailininkai ir profesoriaus J. Kazlausko tėviškės tvarkymo komiteto nariai nutarė, kad atkurta profesoriaus tėviškė turi būti išskirtinė vieta, žyminti, jog čia gimė ir gyveno neeilinė asmenybė.

Tautodailininkas Algimantas Sakalauskas iškėlė idėją, kad šioje sodyboje turi atsispindėti žmogaus ryšys su saule, su mūsų gimtąja kalba. Taip ir kilo mintis sodyboje padaryti aikštelę, kuri žymėtų ne tik saulės judėjimą dangumi, bet atspindėtų ir profesoriaus gyvenimo svarbiausius gyvenimo etapus.

Į tautodailininkų stovyklą susirinkę medžio drožėjai išdrožė stogastulpius, juos pastatė pagal tam tikrą schemą. Kaip pasakojo V. Petkevičienė, stogastulpiai stovi taip, kad ties viršūnėmis, stebint iš rato centro, jie leistųsi ties pažymėtomis profesoriaus gimimo, dingimo, suradimo ir laidotuvių datomis, trys kiti žymėtų taškus, kuriuose saulė leidžiasi per žiemos ir vasaros saulėgrįžas ir per Vėlines.

Seimo narys A. Palionis padėkos raštu apdovanojo J. Kazlausko tėviškės atstatymo iniciatorę T. Murauskaitę.

T. Murauskaitė pasakojo, kaip pavyko surasti nuvirtusį šimtametį ąžuolą Vizdijos upelyje (netgi manoma, kad ąžuolo išvirtimo metai gali sutapti su J. Kazlausko mirties metais). Tas ąžuolas buvo stambus ir labai sunkus, kad teko traukti dviem traktoriais. Pasak T. Murauskaitės, kryždirbys Antanas Venslavičius sakė, kad jeigu būtų buvę jį nesunku ištraukti, iš jo jau būtų padaryta daug kryžių. Bet, matyt, taip buvo lemta, kad šis ąžuolas atkeliavo į Kazlauskų sodybą ir iš jo buvo išdrožti stogastulpiai.

Stogastulpius drožė tautodailininkai Algimantas Sakalauskas, Alvydas Antanavičius, Antanas Venslavičius ir Kęstutis Grigonis. Vadinamąjį Saulės ratą akmenimis išgrindė Jonas Černevičius, o kalvystės darbus atliko Petras Liniauskas. Ąžuolo atgabenimą į Kazlauskų kiemą organizavo Birštono girininkijos eigulys Nerėjus Asipavičius ir drožėjas A. Venslavičius. Na, o visus tautodailininkus svetingai priglaudė ir skaniai maitino Virginijaus ir Birutės šeima. Visus šiuos žmones padėkos raštais ir gėlėmis apdovanojo Seimo narys A. Palionis.

Kalbėdamas Seimo narys pažymėjo, kad pasirinkti tradicijas ar jas keisti yra mūsų valia, tačiau kartais ir gamtos duotus ženklus reikia suvokti kaip Dievo dovaną. Visai neseniai, vos prieš porą metų, gamta atsiuntė tam tikrą ženklą – vietiniai miškininkai surado, o vėliau ir archeologai pripažino, kad vos keli šimtai metrų nuo J. Kazlauskų gimtųjų namų, miškelyje, stūkso piliakalnis (dabar pavadintas Matiešionių piliakalniu), apjuostas gynybiniu grioviu. Toks sutapimas gal ir ne atsitiktinis, nes jis liudija, kad čia ne tik istorinė vieta, žyminti mūsų protėvių gyvenimą, bet ir tai, kad čia, visai netoliese gimė ir užaugo garsus žmogus. Taigi, Matiešionyse, viena greta kitos yra dvi lankytinos vietos.

Šio gražaus renginio metu skambėjo gražios lietuviškos dainos, kurias atliko dainininkė Jūratė Dailidėnienė ir Antanina Skaudžiuvienė.

Po minėjimo Kazlauskų kieme susirinkusieji patraukė ant Matiešionių piliakalnio giedoti Tautinės giesmės. Malonu buvo pajusti vienas kito petį, dainuoti iš širdies ne tik savo šalies himną, bet ir kitas lietuviškas patriotines dainas smagiai traškant laužo liepsnoms, atkartojant miško aidui.