Klojimo teatro festivalis sukvietė į Galinių sodybą jau šeštą kartą
Klojimo teatro tradicijos pas mus atkeliavo iš žilos senovės. Visada šviesiausi žmonės, gyvenę kaimiškose vietovėse, norėjo ir kitus supažindinti su menu ir kūryba, iškelti gyvenimo negeroves, pabandyti su jomis kovoti, išmokyti pasijuokti ne tik iš kitų ydų bei silpnybių, bet ir iš savų.
Klojimo teatrai Birštono savivaldybėje turi senas tradicijas. Dar yra prisimenančių, kaip daugiau nei prieš 50 metų pavieniai kaimai – Siponių, Žemaitkiemio, Birštono vienkiemio, Nemajūnų, Jundeliškių – būrėsi į saviveiklinio teatro kolektyvus ir rengė vaidinimus klojimuose. Juk tam skirtų didelių salių ir patalpų nebuvo. O pamatyti, kaip vaidina savi, savo kaimo žmonės knietėjo kiekvienam. Dar yra ir vaidinusių šiuose spektakliuose, prisimenančių tuos renginius, kurie suteikė daug geros nuotaikos, bendruomeniškumo jausmą. Tokie kaimo šviesuoliai, daugiausia jaunimas, rasdavo jėgų po sunkių darbų rinktis į repeticijas, vaidinti, šokti, dainuoti ir suteikti džiaugsmo kitiems. Tokia pati klojimo teatrų misija išliko ir šiais laikais. Mėgsta ir sugeba žmonės vaidinti. Iš tikrųjų, pasižiūrėjęs kai kuriuos pastatymus nepasakysi, kad scenoje vaidina ne profesionalai.
Klojimo teatrų šventės tikslas – suburti kaimo ir miesto žmones pabūti kartu, susipažinti su kitų Lietuvos regionų kultūra, praturtėti dvasiškai.
Birštono savivaldybės Matiešionių kaime Marytės ir Jono Galinių sodyboje klojimo teatrų festivaliai „Kur Nemuno mėlynas kelias“ vyksta nuo 2006 metų (kas antri metai). Į juos susirenka saviveikliniai meno kolektyvai, teatrų grupės iš įvairių Lietuvos vietų.
Šiais metais liepos 16 d. Matiešionyse klojimo teatrų festivalis „Kur Nemuno mėlynas kelias“ vyko jau šeštą kartą. Susirinkusiuosius į festivalį pasveikino Birštono savivaldybės mero pavaduotojas, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys, pasidžiaugdamas ne tik gražia aplinka, puikiu oru, bet ir stipriais kolektyvais, atvykusiais iš Kelmės, Jonavos, Varėnos (Marcinkonių) bei Ežerėlio.
Šiame festivalyje dalyvavo ir profesionali aktorė Olita Dautartaitė. Sveikindama susirinkusiuosius aktorė sakė: „ Teatras mums – nepakartojamas, kiekvieną kartą kitoks. Teatras – tai tiek, kiek mes galime duoti iš savo dvasinių klodų ir gauti iš jūsų. Tai nepakartojama – žiauri teatro akimirka.“
Susirinkusiuosius sveikino ir Seimo nario, renginio globėjo Andriaus Palionio padėjėja, Juozo Palionio paramos ir labdaros fondo atstovė Valė Petkevičienė. Ji priminė, kad šviesaus atminimo Seimo narys Juozas Palionis taip pat labai palaikė klojimo teatrų festivalio idėją ir buvo jo globėjas – tai netgi užfiksuota jo eilėraščių rinkinuke „Lūkesčių lietus“. Padėjėja visų atvykusių teatrų vadovams įteikė padėkos raštus.
Pirmieji scenoje pasirodė Kelmės mažojo teatro artistai, suvaidinę puikų nuotaikingą vaidinimą pagal Liūnės Jonušytės kūrinį „Žemaičiai bylinėjasi“ (rež. Gediminas Trišonis).
Renginio organizatoriai, Birštono vienkiemio bendruomenės teatras parodė vaidinimą pagal S. Kymantaitės -Čiurlionienės „Kuprotas oželis“ (rež. Beata Klimavičienė).
Jeigu dviejų pirmųjų teatrų pasirodymai vyko po atviru dangumi, tai Jonavos rajono savivaldybės teatras jau persikėlė į tikrą klojimą. Jie parodė pokario poetinę dramą „Namo…“, režisuotą Jono Andriulevičiaus. Varėnos rajono Marcinkonių kaimo teatras žiūrovams pristatė spektaklį, pastatytą pagal B. Vilimaitės „Mirusiųjų reikalai“ (rež. Rimutė Avižinienė) rodė klojime.
Po festivalio buvo apdovanoti visi kolektyvai, įteikti Birštono sanatorijų įsteigti prizai ir nominacijos, o vėliau laukė bendros vaišės ir vėlyvi pietūs.
Prieš prasidedant festivaliui, o vėliau ir pertraukų metu gausiai susirinkusius žiūrovus linksmino Ežerėlio kultūros centro kapela „Samanėlė“, vadovaujama Remigijaus Marmos.
Išsiskirstydami ir žiūrovai, ir aktoriai apgailestavo, kad festivaliai čia vyksta tik kas antri metai.
