Redaktoriaus savaitė
Langas. Langas į ateitį, langas į lauką, langas į sodą, langas į šviesų rytojų.
Rodos, toks paprastas mechanizmas, su viena rankena, keturiais kuolais ir stiklo lakštu, o tiek prasmių! Turbūt net žodis „meilė“ negali būti toks talpus kaip „langas“.
Dar pirmykščiai žmonės, sumanę išmušti skylę oloje, ar jau naujesnių laikų gyventojai, mūriję mažesnius langelius pilyse, siekė ne tik įleisti oro į tvankias, gana sandarias patalpas, bet ir pamatyti tą geltoną džiaugsmą – saulę. O kartais ir priešą… Į kurį reikėjo itin taikliai strėlę paleisti.
Šiais laikais langai ypatingi, daugiasluoksniai. Penkios lango rėmo kameros – penkiasluoksnis stiklas. Žiūrėk, nauji metai – nauji batai. Langų rėmai jau turi šešias kameras, o stiklas – gal net septintą sluoksnį baigia užsiauginti. Žiūri ir galvoji. Langas visko jau po šešis turi, o žmogus – tik dvi kojas ir dvi rankas. Ir taip jau – ilgus tūkstantmečius. Kaip neužsiauginam trečios rankos, taip neužsiauginam. Kaip būtų puiku, jei turėtume keturias kojas! Galėtume kaip arkliai stovėdami miegoti. Ir sofos nereikėtų pirkti –sutaupytume…
Deja, nors mokslininkai svajodami apie kosmines erdves skrodžiančius žmonijos erdvėlaivius mano, kad kosmose žmogui vietoj dviejų kojų vertingesnės būtų dar dvi rankos, pasižiūrėjus į kojas anaiptol nepanašu, kad jos bent kiek panašesnės į rankas darytųsi. Ir pirštai į save nesiriečia… Tokios svetimo turto nesigviešiančios kojos – tikras nuostolis šeimininkui. Net lango į šviesų rytojų neatidarysi. O šviesus rytojus džiugina visus.
Dabar labai madingi dideli, net už sienas didesni langai. Juk smagu dar gulint minkštoje lovoje matyti virš rūke besimaudančio miškelio tekančią Geltonskruostę. Pajausti, kaip skruostus paglosto pirmi jos spinduliai. Išgirsti pirmąsias plunksnuotų giesmininkų daineles. Kaip smagu matyti bundančią rytmečio gamtą! Ir suprasti, kad tu – jos dalis.
Džiaugsmui užplūdus, tik ilgai paieškoję ir pagaliau įsispyrę į šlepetes, skubinamės prie lango ne tik pamatyti, kiek šoktelėjo aukštyn (ar žemyn nukrito) termometro stulpelis, ar per naktį mašina nepavogta, ar Sargis nuo būdos nenutrūko, ar kaimynas jau išvežė šiukšlių konteinerį į gatvę, ar kaimynė vėl nesudžiovė savo rūbų ant svetimo šniūro, bet ir išvysti dienos dailumą – šviesų rytojų.
Gal iš tikrųjų. Laukiame to šviesaus rytojaus, ieškome būdų, kaip jį pasiekti, kaip nusipirkti, ir nesuprantame, kad kiekvienas mūsų pabudimas ir pirmasis saulės spindulys ant skruosto ir yra… šviesus rytojus. Ieškome šviesaus rytojaus sutemose ir nepastebime, kaip jis kas rytą prabėga brėkštant ryto alegorijai. Kiekvienas spindulys, kiekvienas vėjo dvelksmas, kiekvienas paukščio išleistas garsas yra tai, ką galime šiame gyvenime gauti daugiausiai. Tai, ko nenupirksi.
Kaip pasiklosi – taip išsimiegosi. Šis dažnai anksčiau girdėtas posakis tarsi parodo kelią į tą šviesią rytdieną. Atsigulsi prie lango į rytus – pakilsi su saulės šypsena veide, atsigulsi prie lango į vakarus – bent jau užmigsi su raudonai nutvieksta saulėlydžio šypsena. Atsigulsi rūsyje tarp bulvių… Na, bent jau kitą vakarą pasistengsi atsigulti sėkmingesnėje vietoje.
Esame savo gyvenimo kalviai. Kokį jį nusikalsime, tokį ir turėsime. Jei norėsime lygaus ir blizgančio, tai ir plaksime kūju iš visos širdies, ir šveisime ištisas dienas ir naktis. Jei norime būti tokie kaip aprūdijęs, niekam netinkamas geležies gabalas, galime ir nieko nedaryt. Jei norime, kad mūsų gyvenime atsispindėtų džiaugsmas, grožis ir geri atsiminimai, tai, nekreipdami dėmesio į nesėkmes, kalsime su šypsena ir gera nuotaika.
Turbūt nė vienas, norėdamas įsidėti langą į šviesų rytojų, nepastatė jo šalia namo ir neparėmė supuvusiu pagaliuku. Ar laukdami šviesaus rytojaus užsitraukiam tamsias, šviesos nepraleidžiančias užuolaidas? Ar norėdami pajūryje pamatyti saulėlydį nusisukam nuo jūros?
Norime sulaukti šviesaus rytojaus, tačiau padarome viską, kad jo nepamatytume arba jį pramiegotume.
Norime, kad viskas būtų gerai, o darome… bet kaip. Norime, kad lange nušvistų saulė, bet dedame jį šiaurinėje pusėje, negana to – kreivai. Norime, kad užaugtų medis, o jo nelaistome. Norime, kad būtų puiki sveikata, o iš vakaro suvartojame viską, kas dega. Norime, kad būtų linksma, o klausome gedulingos muzikos. Norime gyventi šalyje, kurioje atbudę galėtume domėtis pusryčių receptais, o ne ieškoti savo artimųjų žuvusiųjų sąrašuose, – tokioje ir gyvename.
Laukiame šviesaus rytojaus ir nepastebime, kad tas rytojus – tai mes.
