home Laisvalaikis Redaktoriaus savaitė

Redaktoriaus savaitė

Išaušo dar vienas rytas. Dangaus skliautu savo jau trumpėjančiu keliu pradeda lėtai ridentis saulė. Būtent ta saulė, kurią mylime, kai termometro stulpelis nukrenta žemiau plius 20 laipsnių padalos. Neduokdie, pakils per 30!

 

Kokia trapi ta riba tarp simpatijos ir neapykantos...

 

Vieną akimirką galime džiaugtis tuo, ką turime, ir norime turėti dar daugiau, kitą akimirką – neapkenčiame visko ir norime, kad net smulkiausia dalelytė to, ką turėjome, visiškai išnyktų.

Kodėl nerandame tos vietos, kurioje viskas – absoliučiai viskas – mums tiktų?

 

Kodėl tai, kas yra mūsų širdyse, taip trapu? Kodėl širdis vieną dieną pati nusprendžia, kad ji – nelaiminga?

 

Keistos mintys užvaldo ir kai plevenant trispalvei bei giedant mūsų valstybės himną apžvelgi tą saujelę lietuvių. Susimąstai, kad dar yra tų, kam tai svarbu. Kurie žino, kur gyvena. Tiesa, neretai dėl kai kurių „giedorių“ kyla suglumti verčiantis klausimas – ar jie tikrai šventiškai nusiteikę atėjo nuo Valstybės dienos proga nukrauto stalo ir ar sugebės prie jo grįžti? Kyla klausimas ir dėl tų, kurie Valstybės dienos proga į bendruomenę „įkrenta“ kaip tikri olimpiniai čempionai – kas ketveri metai. Arba šiek tiek dažniau – priklausomai nuo artėjančios politinių rinkimų dienos.

 

Apžvelgus viską, kyla klausimas, ar tikrai gyvename valstybėje, kurioje jos diena švenčiama reklaminiais ir savęs parodymo varžybų kupinais renginiais?

 

Kai siekėme Lietuvos laisvės, mums nereikėjo, kad kaimynas mus matytų giedant himną. Giedojome iš visos širdies sau ir Lietuvai. Prabėgus keliems metams viskas apsivertė aukštyn kojom. Giedame ne dėl to, kad esame lietuviai, bet dėl to, kad tai – linksma šventė. O šventes mėgsta visų tautų žmonės. Ir tie, kurie toli nuo Lietuvos, ir tie, kurie norėtų būti Lietuvoje.

 

Per Lietuvą vėl vilnija skandalas apie lietuvius, karštai mylinčius tuos, kuriuos kaimynų, kolegų, sūnų krauju palaistytu keliu išlydėjome iš savo valstybės. Taip narsiai savo žodžiais kovojančius už Lietuvą be vakarietiškos kultūros ir su dideliu siekiu susigrąžinti atgal tuos išėjusiuosius. Neduokdie, lietuviškumo mūsų žaliojoje gimtinėje bus per daug!

 

Turbūt ne vienas ir ne kartą yra taręs „prie ruso buvo geriau“... Norėtųsi pamatyti, kaip šiuos žodžius ištaria tremtiniai, politiniai kaliniai ir jų vaikai. Vaikai, kurių vaikystė bėgo skurde su kasdiene baime būti sunaikintam.

Vos prieš 30 metų gyvenome baimindamiesi, kad už pasakytą žodį prieš tuometinę valdžią galime netekti ne tik visko, ką turime, bet ir to, ką turėjo mūsų artimieji, giminės. O dabar purvais galime drabstyti ir valdžią, ir valstybę, bet, geriausiu atveju, pamatyti grūmojantį pareigūnų pirštą.

 

Evoliucionavome. „Prie ruso“ vaikščiodavome su raudonais plakatais ir bijodavome net žvilgtelėti į pareigūną, dabar – galime nedirbti, naikinti savo sveikatą ta pačia, Rytuose gaminta degtine, valgyti iš valstybinės pašalpos ir būtinai dalyvauti jau tradicija tampančiose varžybose „apšlapink Lietuvos Respublikos prezidentūrą“.

 

Visiems žinomas, prieinamas ir kartu jau įgrystantis „internetas“ davė galimybę savo neapykantą visam pasauliui pilstyti dar plačiau. Tuo naudojasi ir kitos tautos. Daugelis net nepastebi, kad tampa mažais didelio mechanizmo dantračiais, įsukančiais ne bet ką, bet dar didesnę neapykantos mašiną. Daugelis net nežino, kad dauguma garsių asmenų nuomonių yra dedama į internetą be jų žinios ir automatiškai. Automatika, elektronika, programavimas tai leidžia daryti ir be žmogaus rankų.

 

O žmonės nelaimingi – įsisuka į tą ratą ir sukasi jame, nes tai vienintelis būdas siekti kažko geriau šiame „nelaimes nešančiame“ pasaulyje. Tik kažkodėl nė vienas, keikiantis viską aplink, nesusimąsto, kad jo nesėkmės yra tik jo paties, o ne aplinkinio pasaulio. Savo gyvenimus kuriame patys, o ne visas pasaulis aplink mus.

 

Valstybės diena be piliečių. Piliečių, kurie gimė sugriautoje valstybėje, tačiau buvo įsitikinę, kad ši valstybė – pati galingiausia. Tarybų Sąjungos lozungai tai ir skelbė. Patikėjome tuo, kad užtenka turėti vardą ir būsime patys mylimiausi ir turtingiausi. Deja, laisvė privertė dirbti. Dirbti, kad galėtume užsidirbti, užsitarnauti ir turėti viską. Tarybų Sąjunga ir parūpino viską, kad nereikėtų vargti beieškant, kad gyventume sotūs ir mums nebereikėtų galvoti. Kad būtume tik maži dantračiai dideliame mechanizme. Darbiniai arkliai – nemąstantys, nekuriantys ir netobulėjantys.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close