RODOS, VISKAS ŠITAIP NESENIAI…
Atrodo, dar tik vakar juodoj lentoj likimą savo rašėm, o jau penki dešimtmečiai, kai mes palikom klasę…
Į jaudinantį susitikimą po 50 mokyklos baigimo metų susirinko Birštono vidurinės mokyklos 7-osios laidos abiturientai. Iš 1966 metais šią mokyklą baigusių 30 abiturientų į susitikimą atvyko 16, nes 9 jau išėję Anapilin, kiti – sunkiai serga arba išvykę. Susirinkę iš įvairių Lietuvos ir pasaulio kampelių klasės draugai vieni kitiems atvežė didžiausią dovaną – apsikeitimą bučiniais.
Tylos minute pagerbus mirusiuosius, auklėtojas pradėjo klasės istorijos pamoką. Ekrane buvo parodytos kelios dešimtys nuotraukų iš klasės gyvenimo nuo 1955 iki 1966 metų.
Susitikimo metu, suvokdami sugrįžimo džiaugsmo prasmę, klasiokai atliko savotišką išpažintį: pasakojo apie savo pasiekimus, džiaugsmus, klaidas ir nesėkmes, patirtas gyvenimo universitetuose. Po 50 metų kiekvieno mintys, žodžiai ir jausmai tapo atsakingesni, svarbesni ir brandesni. Šioje klasėje mokėsi pirmieji Birštono vidurinės mokyklos medalininkai: Antanina, Lina ir Antanas. Klasiokė Antanina šiam susitikimui buvo gavusi nelengvą namų darbą – parašyti rašinėlį tema „ Laiškas klasei po 50 metų“. Skaitant jį lūžinėjo balsas ir drėko akys.
Pamiršę savo verslus, darbus, pareigas ir kasdienius rūpesčius, solidūs, kostiumuoti vyrai ir elegantiškos damos vėl tapo tiesiog klasiokai ir prisiminė tai, kas nesensta, nemiršta ir nepraranda prasmės. Klasės draugų žodžiai buvo brangesni už auksą. Tuo metu klasės ekrane keitėsi klasiokų vaikų ir anūkų nuotraukos.
Ruošiantis šiam susitikimui buvo ne tik surinkta ir visiems padalinta klasės istorija, bet ir aplankyti klasės draugų kapai, gautos mirusių klasiokų vaikų ir anūkų nuotraukos, aplankyti sergantys, slaugomi klasės draugai.
Susitikime dalyvavo ir buvę mūsų mokytojai. Palinkėjimuose savo klasei auklėtojas Algis Griška, mokytojai G. Volkevičienė ir J. Vyšniauskas neslėpė pasididžiavimo šiais savo mokiniais ir sakė, kad ši klasė buvo puikių medalininkų ir gerų sportininkų kolektyvas. „Ši klasė buvo proto ir sporto pasiekimų lydinys“, – kalbėjo J. Vyšniauskas.
Šįsyk, kaip ir kadaise, mokytojai buvo apdovanoti gėlėmis ir bučiniais. Skambėjo muzika. Buvo jauku ir gera.
Po to bažnyčioje buvo laikomos Mišios už gyvus ir mirusius klasės draugus. O vakare kultūros centre visų klasiokų laukė jubiliejinė vakarienė.
Suspaudę rankose senus atestatus, surinkę sielose svajų skutus, pajutę koks trapus jausmų ketus, branginkime visi vieni kitus.
Lai džiaugsmo varpas gaudžia mums visiems, net jeigu braidėm nuodėmingą pievą, klasiokams Londone, Berlyne – net ir jiems duok, Dieve, laimės ir truputį… Dievo.
Antanina Reklaitytė-Strumilienė
