Šventė, suvienijanti kelių kartų širdis (GALERIJA)
Šypsenos, daina, šokis, įspūdingos nakvynės ant įvairių įstaigų grindų – štai kas suvienija tūkstančius moksleivių kas ketveri metai. Ši liepa padovanojo vaikams tai, ką iki šių dienų mena tokiose pačiose šventėse prieš kelis dešimtmečius dalyvavę jų tėvai bei seneliai.
Pirmoji Lietuvos moksleivių dainų šventė įvyko dar 1927 m. Kaune. Nuo tada šventės, dažniausiai rengtos Kaune, vykdavo net ir pasikeitus Lietuvos politinei situacijai. Oficiali pirmoji respublikinė Lietuvos moksleivių dainų šventė įvyko 1964 m., į ją atvyko per 24 000 dalyvių. Laikui bėgant dainų šventės sostinė persikėlė į Vilnių. Šiemet vyko jau 8-oji Lietuvos moksleivių dainų šventė. Į ją susirinko daugiau kaip 22 000 moksleivių iš visos Lietuvos. 200 iš jų atstovavo Prienų kraštui. Nemažai atlikėjų atvyko ir iš Birštono kurorto.
Kiekvienoje Moksleivių dainų šventėje tūkstančiai atlikėjų savo talentu žiūrovus ir klausytojus džiugina net kelias dienas skirtingose Lietuvos sostinės vietose.
Be pasirodymų gatvėse, skveruose, Šv. Jonų bažnyčioje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, pagrindiniai Moksleivių dainų šventės renginiai – Dainų diena, Šokių diena ir Ansamblių vakaras.
Dainų šventė suvienija geriausius Lietuvos mokyklų chorus į vieną didelį chorą ir populiarios lietuviškos dainos sudrebina ne tik Vingio parko sceną, bet ir didelę dalį Vilniaus. Čia skambančios dainos girdisi net per transporto triukšmą. Jau tampa tradicija, jog ši šventė prasideda liepos 6 d. Ir būtent tą vakarą, lygiai 21 val., kai visame pasaulyje gyvenančių lietuvių rankose suplazda Lietuvos trispalvės, o lūpose suskamba pirmieji Lietuvos himno, Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės“ žodžiai, šventinis koncertas trumpam sustabdomas ir tūkstančių moksleivių choras kartu su viso pasaulio lietuviais sugieda valstybinį himną.
Dainų šventėje skamba ne tik tarp jaunimo populiarios dainos, bet ir lietuvių liaudies folkloras, klasikiniai, chorams skirti kūriniai. Šių metų Moksleivių dainų šventėje atsispindėjo ir praėjusiais metais minėti Etnografinių regionų metai. Šventėje skambėjo ir Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos, Žemaitijos Ir Pamario krašto) dainos, atliekamos tarmiškai. Dainas moksleiviai pristatinėjo taip pat tarmiškai.
Šiemet Dainų dienoje „Tu mums viena“ savo balsais didįjį chorą sustiprino ir kolektyvai iš Nemuno kilpų krašto: Prienų „Žiburio“ gimnazijos mišrus choras (vad. Roma Ruočkienė), Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos jaunučių choras (vad. Lina Suchorukovienė) bei Birštono meno mokyklos jaunučių choras (vad. Ramunė Liutvynskienė). Jau įprasta, kad gabiausi chorvedžiai, dirigentai šventės metu turi galimybę ir patys diriguoti tūkstantiniam chorui. Šiam chorui šiemet dirigavo ir jau Lietuvoje gerai žinomo „Žiburio“ choro vadovė R. Ruočkienė.
Dainų šventė yra išskirtinis Lietuvos kultūros reiškinys, jį 2003 m. UNESCO pripažino pasaulio žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
Dar laukiant paskutinio Lietuvos moksleivių dainų šventės akcento – Ansamblių vakaro, visus miestelėnus ir sostinės svečius kvietė folkloro ansamblių pasirodymai Vilniaus senamiestyje bei orkestrų koncertai Vilniaus rotušėje, Mokytojų namų kiemelyje bei tradicinis jomarkas Gedimino kalno papėdėje. Mėgstantys pasiklausyti po bažnyčios skliautais vilnijančios muzikos skubėjo ir į Šv. Jonų bažnyčią, kurioje grojo Lietuvos jaunieji akordeonininkai. Akordeonininkų orkestrų koncerte „Akordeonų šėlsmas“ dalyvavo ir Prienų meno mokyklos moksleiviai (vad. Lina Bendoraitienė).
Artėjant savaitgaliui žiūrovus bei šokio mėgėjus į „Siemens“ areną pakvietė Šokių diena „Mano žemė“. Į vieną didelę kompoziciją susijungę tūkstančiai šokėjų pavirto tarsi įvairiaspalve banguojančia jūra. Šokių dienoje moksleiviai šoko ne tik liaudies, klasikinius bei šiuolaikinius šokius, bet
ir gatvės bei sportinius šokius.
Masiniai šios šventės šokiai yra ne tik specialiai kuriami, bet ir ilgai repetuojami. Moksleiviai visą savaitę gyvena Vilniuje ir kasdien dalyvauja ilgas valandas trunkančiose repeticijose, kurios šventinį vakarą pavirsta į neapsakomo, nenufotografuojamo ir nenufilmuojamo, gyvybe alsuojančio grožio kompozicijas. Kartu su tūkstantine plastiškai judančių moksleivių jūra bangavo ir Prienų kultūros ir laisvalaikio centro šokių studija „Solo“ (vad. Ilona Aksenavičienė).
Šventę vainikavo Ansamblių vakaras „Koks gražus tavo veidas, gimtine“ Kalnų parke. Tai pati margiausia Moksleivių dainų šventės dalis, pats judriausias ir linksmiausias renginys. Į Kalnų parką susirinkę per penkis tūkstančius dalyvių ir šoko, ir grojo, ir dainavo, ir žaidė.
Šiemet visi Lietuvos moksleivių ansambliai, susiskirstę į penkis etnografinius regionus. pristatė ne tik folkloro dainas ir šokius, bet ir supažindino žiūrovus su regionų tradicijomis, būrimais, papročiais, instrumentais bei viskuo, kuo jie skiriasi ir kas juos vienija.
Dainos ir sutartinės dažniausiai atliekamos tarmiškai, o dainorėliams pritaria didžiulis būrys įvairiausiais liaudies instrumentais grojančių muzikantų. Visi dalyviai pasipuošę autentiškais savo regiono tautiniais rūbais – karūnomis, sijonais, prijuostėmis, sermėgomis, naginėmis, klumpėmis. Pasak organizatorių, tai – tikras gyvas liaudies meno muziejus po atviru dangumi.
Ansamblių vakare žiūrovus džiugino Prienų meno mokyklos jaunių choras (vad. Reda Černiauskienė), Prienų r. Veiverių laisvalaikio ir kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kankliukai“ (vad. Dalia Venckienė), Birštono kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvo „Aguonėlė“ jaunuolių grupė (vad. Virginija Bankauskienė) ir Birštono kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvo „Kupolė“ jaunių grupė (vad. Birutė Brazdžiūtė). Keliems šimtams choristų bei muzikos atlikėjų dirigavo ir pati R. Černiauskienė.
Ansamblių vakaras – ne tik moksleivių šokiai, dainos ir rūbai. Čia itin svarbi ir aplinka. Nors folkloro šventę papildė išmaniosios technologijos, tačiau ir jose visą vakarą spindėjo liaudiški elementai, vijosi tautinės juostos ir spalvingos, nepaprastai gražios milžiniško dydžio prieverpstės. Čia pat ugnies stichijai atiduota ir milžiniška iš šiaudų suręsta lietuvišku Vyčiu papuošta skulptūra.
Muzika, nenuspėjamas atlikėjų skaičius scenoje privertė iš nuostabos ir pagarbos aikčiot kiekvieną šventės žiūrovą.
Kupina nuostabių įspūdžių pasaka baigėsi. Nepilną savaitę trukusi Dainų šventė ne tik dovanojo klausytojams ir žiūrovams gražius reginius, organizatoriams ir kolektyvų vadovams – ypač vertingą patirtį, tačiau ir džiaugsmą bei neblėstančius prisiminimus tūkstančiams moksleivių. Šventė – tai ne tik alinančios repeticijos ir nerimą keliantis poros valandų ar keleto minučių pasirodymas, bet ir pažintis. Pažintis su muzikiniu ir dvasiniu pasauliu. Pažintis su mokytojais bei moksleiviams iš atokiausių Lietuvos kampelių. Šventė – tai ne tik miegas ant kelioninio čiužinio vėsiose, dažnai kelis dešimtmečius skaičiuojančiose patalpose, bet ir kupinos bendravimo su esamais ir naujais draugais, pokštų bei žaidimų naktys. Tai galimybė pabūti ten, kur tave supa bendraminčiai. Dainų šventė – tai ne tik dar vienas kultūrinis renginys, bet ir prisiminimai visai gyvenimui.
Tik apie šiltus prisiminimus ir dar didesnį norą sugrįžti į Vingio ar Kalnų parką kalba ir šiemet šventėje dalyvavusių kolektyvų vadovai, lydintys asmenys. Daugelis jų dalyvauja šventėje jau ne pirmą ir ne antrą kartą. Dažniausiai jau ne vieną dešimtį skaičiuojantys meno specialistai patys stovėjo čia įrengtose scenose. Tik visa tai buvo prieš daugelį metų. Tie patys vadovai, kurie prieš kelis dešimtmečius patys stovėjo šiose scenose, dabar drąsina savo moksleivius.
Iš tiesu, pasak jų, pats dainų šventės pavadinimas „Tu mums viena“ – labai prasmingas. Mintis pabrėžti Lietuvos etnografinius regionus, jų išskirtinumą, savitumą visą savaitę vykusios šventės metu – įgyvendintas ypač šauniai. Atitinkamus regionus atstovavo ne tik dainuojami kūriniai, šokiai, bet ir dirigentai. Šventės dalyvius ypač sužavėjo siužetas. Jis sudėliotas taip, jog viskas pradedama nuo ištakų, vos ne nuo piemenų raliavimų ir istoriškai visi kūriniai iš eilės sudėliojami iki šių dienų. Kūriniai atspindi istorinius laikotarpius. Toks siužetas ne tik žiūrovus, bet ir pačius šventei besiruošiančius jaunuosius atlikėjus supažindino su kiekvienu regionu bei jo kultūriniais pokyčiais.
Dalyvius sužavėjo ne tik siužeto eiliškumas, bet ir vientisumas, džiugino įspūdinga scenografija. Prieš porą metų Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“ į vieną programą besitęsiančia istorija sujungti visi kūriniai puikiai atsispindėjo ir Moksleivių dainų šventėje, tapo atskiru pasakojimu apie Lietuvos kultūrą ir papročius. Žiūrovai turėjo galimybę stebėti ne atskirus pasirodymus, tačiau vieną lietuvių tautos istoriją.
Įspūdį padarė ir tai, jog kolektyvai šiemet akivaizdžiau išskirstyti į amžiaus grupes, žiūrovai galėjo džiaugtis atskirais, kiekvienam etnografiniam regionui atstovaujančių vis augančio jaunimo pasirodymais.
Kaip pripažįsta ir patys vadovai, ši didžiausių aplodismentų ir pagarbos verta scenografija, žinoma, kainavo. Į ją įdėta ir scenarijaus autorių, ir organizatorių, ir repeticijose itin daug laiko praleidusių vaikų darbo. Visiems šventinė savaitė kainavo tikrai daug laiko ir jėgų. Bet visa tai atperka rezultatas, tas keleto valandų ar minučių pasirodymas. Šventės metu suteikiama puiki proga parodyti savo kolektyvus, o vaikams – per atostogas „pabėgti“ nuo tėvų, rasti naujų draugų bei išbandyti savo savarankiškumą, įgyti patirties.
Kolektyvų vadovai juokauja, kad būtų šaunu, jei tėvai tai suprastų ir leistų vaikams lankyti būrelius. Vien dėl Dainų šventės.
Visi, kurie tokioje šventėje yra anksčiau dalyvavę patys, kaip priežastį kodėl vėl norisi į ją sugrįžti, įvardija „jausmą“. Jausmą, kuris užplūsta dainuojant kartu su keliais tūkstančių atlikėjų. Jausmą, kuris užplūsta šokant su keliais šimtais šokėjų. Pasak jų, tai maitina sielą.
Nuskambėjus paskutiniams Ansamblių vakaro akordams, pavargę, tačiau kupini įspūdžių ir pakilios nuotaikos Dainų šventės dalyviai išsiskirstė į savo nakvynės vietas, o kitą rytą, tik išaušus, pajudėjo namo. Jau dabar, laukdami šventės, kuri vyks tik po ketverių metų. Tiesa, kai kurie dar gali, puikiai pasirodę atrankose su kultūros kolektyvais, jau po dvejų metų vėl sugrįžti į Lietuvos dainų šventę – tik šįkart suaugusiųjų, respublikinę.
