Jau 75 metai, kai iš Lietuvos į Sibirą pajudėjo pirmieji vagonai (GALERIJA)
Lygiai prieš 75 metus birželio 14 d. ryto migla, apgaubusi Lietuvą, nuo pašalinių akių galėjo paslėpti bet kokį gyvūną, bet kokį mažą augalą, tik ne žmones.
Birželio 14 d. Lietuvos gyventojus žadino ne bundantys paukščiai, ne skaistūs pirmieji saulės spinduliai, bet garsus beldimas į duris, riksmai, verksmai ir stotyse barškančios uždaromos gyvulinių vagonų durys.
Šią dieną Lietuvos okupantai pradėjo ilgus metus trukusią ir į istoriją kaip lietuvių tautos liūdesį, o okupantų gėdą įrašytą lietuvių nutautinimą. Sovietų Sąjungos valdžia pageidavo, kad Lietuvoje liktų tik jiems lojalūs, „darbiniai“ žmonės, o tie, kurie buvo išsilavinę ir suprato, jog tampa vergais, kęstų tolimojo Sibiro šalčius arba kankinimus kalėjimuose. Bet Sovietų Sąjungos valdžia klydo. Net ir šios pastangos nesunaikino lietuvių tautos. r Praėjus vos 50 metų, Lietuva vėl atgijo. 1991 m. sausio 13-ąją vėl juodąjį darbą pradėję sovietų kariai ir tankai buvo bejėgiai sustabdyti lietuvių laisvės siekį, lietuvišką dainą, maldą ir meilę Tėvynei.
Turbūt daug prisiminimų esame girdėję apie kraupiąsias pirmąsias 1941-ųjų birželio dienas, apie košmariškas ir mirtinas kelionės į Sibirą detales bei siaubingą naujakurių gyvenimą Sibire. Iš esmės gaila, kad su lietuviais per karą ir kelis pokario dešimtmečius buvo elgiamasi taip pat kaip ir su žydais Antrojo pasaulinio karo metu, tačiau lietuvių genocidas – iki šiol tik nedidelė detalė pasaulio istorijoje. Turbūt šis istorinis faktas ir liks nereikšmingas, kol viena didžiausių pasaulio valstybių galės daryti įtaką pasaulio evoliucijai arba degradacijai.
Tačiau šis faktas visada liks mūsų istorijoje, mūsų valstybėje, mūsų širdyse. Šis faktas svarbus ir tiems, kurie išgyveno tremtį bei okupantų terorą. Kasmet birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną, t. y. dieną, kai buvo pradėta naikinti ne valstybė, o tauta.
Kasmet Gedulo ir vilties diena minima ir Mauručiuose. Čia, prie pat geležinkelio stoties, šalia bėgių, kuriais prieš daugelį metų dundėjo į Sibiro pusę pirmieji vagonais su mūsų tautos žmonėmis, stovi paminklas 1941–1952 m. ištremtiesiems lietuviams. Prie jo susirinkti Veiverių seniūnijos gyventojus bei svečius pakviečia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų filialo valdybos pirmininkė Dalytė Raslavičienė. Dalytė dar pati pamena vagonų į Sibirą bildėjimą. Pamena ir kelionę vienu iš jų.
Į jos kvietimą visada atsiliepia Prienų krašto šviesuoliai, moksleiviai, kultūros įstaigos bei likimo broliai. Prie paminklo visuomet uždegamos žvakutės tiems, kurie žuvo tremtyje ir atgulė amžino poilsio svetimoje žemėje. Tad ir dainos apie Lietuvą skambėjo ne tik minėjimo dalyviams ir svečiams, bet ir tiems, kurie jau negali jų girdėti.
Jų nebeišgirdo ir kraštietis, Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjų bei ilgamečių vadovų, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, dim. kpt. Antanas Lukša. Jis pas savo brolius – vienus žymiausių laisvės kovų dalyvius į amžinybę iškeliavo šių metų sausį. Tylos minute jį bei tremties aukas pagerbė gausus būrys Veiverių krašto gyventojų, moksleivių, šaulių, skautų, tremtinių, LR Seimo narių, Prienų rajono savivaldybės tarybos narių bei svečių.
Visiems susirinkusiems dainavo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro vokalo studija „Cukraus pudra“, vokalinis ansamblis „Radasta“ bei Alšėnų kultūros centro folkloro kolektyvas. Skambant dainoms prie paminklo tremtiniams sužibo iš žvakučių sudėliotas žodis „Lietuva“.
Susikaupimą bei tylą nutraukė tik pro šalį vėl dundantis ilgas Rusijos Federacijos vagonų sąstatas, tik šįkart – prekinis ir keliaujantis ne į šaltuosius Sibiro tolius, o kur kas šiltesnį Kaliningrado kraštą.
