Redaktoriaus savaitė
Vėlyvais vakarais, tamsiame dangaus skliaute suspindus net ir mažesnėms žvaigždėms, kartais pakeliame galvą į viršų ir akimirkai sustingstame. Mūsų akyse iškyla gal ir ne toks spalvingas ir įspūdingas vaizdas, kaip per televizijos laidą rodomi įmantrūs valgiai, tačiau jis priverčia bent akimirką išsižioti ir susimąstyti – ar mes vieni?
Daugelis skeptikų tuoj pat numos ranka, o būrys fanatikų pažers 1001 nežemiškų civilizacijų egzistavimo faktą, tačiau „mes vieni“ iš tiesų yra visai kita vienatvė.
Pakėlę akis į beribes kosmoso platybes, pajaučiame, koks didžiulis ir neaprėpiamas pasaulis mus supa. Ir kokie esame maži. Iš tikrųjų, dažnai kalbame, kad pasaulis mažas, visur pilna pažįstamų, giminių ir apskritai žmonių, tuoj pritrūks vietos mums patiems, tačiau kai prisireikia pagalbos – mes sėdime tuščiomis rankomis.
Turbūt ne vienas galėtų papasakoti istoriją, kaip šimtą draugų turintis – nesvarbu, kokio būtų ūgio, storio ar plaukų spalvos – žmogus ištikus nelaimei atsidūrė prieš tą patį naktinį dangaus skliautą – toks mažas prieš plačią tuštumą.
Žiūri ir regi milijonus spindinčių žvaigždžių, tačiau tavęs nepasiekia nė vienas šilumos spindulys. Regi milijonus šviečiančių žvaigždžių, o pats stovi aklinoje tamsoje. Turbūt ne kartą kiekvienas yra patekęs į situaciją, kai ta plati dangaus tuštybė nusileidžia vidury baltos dienos. Kiek kartų esame ištarę ar iš kitų girdėję ne pačius šviesiausius ir romantiškiausius „gyvenimo“ apibūdinimus?
Žinome, jog po tamsos visada ateina šviesa. Žinome – keletas valandų, ir žemę nušvies pirmas saulės spindulys. Tačiau to niekuomet nesitikime savo gyvenime. Tikime tik nuolat tirštėjančia tamsa. Žinoma, reikėtų ilgokai užtrukti, kol pabandytume įsivaizduoti, kaip atrodo vis labiau tirštėjanti tamsa. „Juodesnė juoda“. Žinome, kad tai neįmanoma. Bet patekę į bėdą sulaužome visus išmoktus fizikos ir gamtos dėsnius. Nors skundžiamės, kad iš to blogo gyvenimo negalime pasistatyti namo, tačiau savo mintimis apsitveriame tvoromis nuo aplinkinio pasaulio ir pastatome tokią tvirtovę, net už Trakų pilį galingesnę, kad net naktinio dangaus skliautas išblunka – lieka tik tamsi „juodynė“. Norėtume sulaukti tos patenkančios saulės, bet patys neatveriame langinių. Saulė kyla, leidžiasi ir vėl kyla, ir vėl leidžiasi. O mes stovime vieni, tamsoje. Nuo tų mažyčių žvaigždžių šilumos atskirti nesuskaičiuojamais nuotoliais.
Imi ir bandai prisiminti bet vieną istoriją, kai užsidaręs žmogus išsprendė visas jį kamuojančias problemas ir vėl ranka palietė saulę. Tačiau prisimeni tik istorijas, kuriose saulė nusileido į jūrą. Gilią, tamsią, putojančią jūrą. Paniro ir užgeso.
Kodėl gi valtele nenuplaukus, jos neištraukus, kad vėl galėtume džiaugtis jos karštais spinduliais?
