Supažindino su šalia augančiais maistiniais ir vaistiniais augalais

Atsiliepdamas į VšĮ „Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centras“ organizuojamo pilietinio projekto „Aš už Lietuvą!“ raginimą pasitikti mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį, padovanojant po gerą darbą savo šaliai ir taip drauge kuriant šaunesnę Lietuvą, vienas iš pirmųjų kartu su dešimtimis šalies projekto partnerių iniciatyvą parodė Prienų r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, gegužės 19 d. Žvėrinčiaus miške surengęs žygį-praktinę paskaitą „Susipažinkime su šalia augančiais maistiniais ir vaistiniais augalais“, kurios metu apie sveikatai naudingus augalus, jų savybes ir rinkimą pasakojo vaistininkas žolininkas „Žolinčių akademijos“ viceprezidentas, lektorius Marius Lasinskas.

Gamtoje vykstantys užsiėmimai visada būna patys smagiausi, nes tuomet galime pamatyti, paliesti, stebėti, kaip vaistažolės auga, kuo jos gyvena. Tai puiki proga pabūti gryname ore, sužinoti daug naudingos informacijos apie sveikatą ir augalų pagalbą ją puoselėjant bei pabūti bendraminčių būryje. Taip kalba jaunas, tačiau patyręs vaistininkas, žolininkas Marius Lasinskas, kuris pats augina, renka vaistažoles, gamina vaistažolių mišinius. Sušilus orams, gamta mums dovanoja pačių nuostabiausių vaistinių ir maistinių augalų – tai šalpusnis, dilgėlė, garšva, tramažolė, pušų, eglių, beržų pumpurai, lapai ir gausybė kitų, pasižyminčių vertingomis savybėmis. Pasak žolininko M. Lasinsko, visko aplink yra – tik reikia mokėti rasti, atskirti, rinkti ir žinoti, kaip vartoti ir maistui, ir vaistui. Tačiau norint papildyti vaistinių žolelių atsargas būtina žinoti, kurie augalai gydo ir yra naudingi sveikatai, o kurie gali pakenkti. Todėl visada geriausia rinkti tuos augalus, kuriuos gerai pažįsti.

Žoliavimo ritualas

 „Nuo senų senovės žoliauti ruošdavosi ir žinodavo tam tikras taisykles. Pasiruošdavo jau iš vakaro švariausius, išlygintus lininius rūbus. Žoliauti eidavo apie dvyliktą valandą dienos, rimti, susikaupę. Jeigu ką susitikdavo, tyliai nuleisdavo akis, kad niekas neblaškytų ir netrikdytų“, – apie lietuvių žoliavimo tradicijas susirinkusiems pasakojo žolininkas M. Lasinskas, kviesdamas nepamiršti ir kitų žoliavimo taisyklių. Pasak jo, jeigu renkame augalėlius, tai vieną trečdalį prisirenkame sau, o du trečdalius paliekame gamtai (surandame 12 dilgėlių, 3 paimame, o 9 paliekame augti); kiek augalų surenkame, tiek turime iš gamtos išsinešti šiukšlių. (Jų, deja, vis dar palieka neatsakingi poilsiautojai ir turistai.)

Žinodami, kad žoliauti reikia eiti tik geros nuotaikos ir nusiteikus, senovėje žmonės dainuodavę, grodavę, susikaupdavę. Na, ir nepamiršdavę padėkoti už visa tai, ką duoda žemė, kuri traktuojama ir kaip maitintoja, ir kaip saugotoja, ir kaip mama, besirūpinanti savo vaikais. Suprantama, kad ir žoliautojų žygis į Žvėrinčių prasidėjo nuo kanklių muzikos, dainos ir maldos. Lektorius kvietė visus prisijungti ir žodžiais ar mintimis nusilenkti žemei, padėkoti už tobulas dovanas – augalus ir žoleles, kurios mums teikia sveikatą ir gyvybinę energiją.

„Viskas gamtos jau sumąstyta, bet reikia turėti jautrią širdį ir pajautimą“

Šiuo metu apstu nuostabiausių augalų, kurie gali padėti būti sveikiems, o susirgus greičiau pasveikti. Dilgėlė, garšva, kiaulpienė, tramažolė, kraujažolė, mėlynė, plautė ir daug kitų augalų auga ne tik Žvėrinčiaus miške, bet ir daugelyje kitų vietų. Žygio-praktinės paskaitos metu lektorius mokė, kaip šias maistines ir vaistines žoleles atpažinti, kaip teisingai jas rinkti, džiovinti ir vartoti, kad gautume geriausių rezultatų. Ragino, renkant augalėlius, į šį procesą pasižiūrėti dvasingai: mokytis įsiklausyti į tylą, lapų šnarėjimą, pamatyti, kaip augalas auga, kuo jis gyvena. „Kai žiūri į augalą pasilenkęs, prigludęs prie žemės, ir jis, ir jį supantis pasaulis visiškai kitaip atrodo. Pamatai, kaip vienas šalia kito auga žemuogėlė, mėlynė. Neatsitiktinai jos auga greta viena kitos. Jas sumaišius, gaunasi geriausias arbatos mišinys. Arba sode auga dilgėlė, kiaulpienė ir garšva. Visus tris augalus lygiomis dalimis sumaišius išeina puikiausios salotos arba arbata, stiprinanti organizmą gerinanti virškinimą, valanti kepenis. Dažnai žmogui nereikia net mąstyti – viskas paprasta, gamtos jau sumąstyta, tik reikia turėti jautrią širdį, pajautimą ir dažniau būti gamtoje“, – patarimų, kaip suprasti gamtos mums rodomus ženklus, nešykštėjo lektorius. Anot jo, jaučiantys gamtą, net nežinodami susirenka tokią žolelių kompoziciją, kokios reikia vieno ar kito organo funkcijoms pagerinti. „Buvo atvejis, kai vienas toks jautrus žmogus, kuriam reikėjo žolelių kepenų darbui gerinti, prisirinko geltonai žydinčių augalų – kiaulpienės, šalpusnio, šlamučio. Sakau, puikiai tu pataikei – tai būtent tos žolelės, kokių reikia kepenims“, – patirtimi iš savo praktikos dalijosi lektorius, patardamas ir renginio dalyviams vaikštant atkreipti dėmesį į augalo spalvą, formą, kurios pasako, nuo ko tas augalas vartojamas. „Pavyzdžiui, ginkmedžio lapas, kaip ir graikinis riešutas, susijęs su smegenų veiklos gerinimu. Arba kiaulpienės šaknis, panašiai kaip ir ženšenio šaknis, žmogaus figūrą primenanti – mūsų vaistažolių vaistažolė, kurios visur pilna. Tai augalas, kuris jau prieš kelis tūkstančius metų buvo minimas kaip vaistas nuo tūkstančio ligų“, – teigė M. Lasinskas, šio mūsų dažnai piktžole vadinamo augalo savybes iškėlęs į pirmąsias vaistinių augalų gretas.

Beje, žodžio „piktžolė“ lektorius siūlė apskritai nevartoti. „Visos „piktžolės“ yra geražolės. Asiūkliai, žliūgės, takažolės, kiaulpienės, garšvos – jos ne piktžolės, o gera linkinčios žolės“, – pabrėžė žolininkas, pridurdamas, kad 2010 m. Japonijoje darytame tyrime, kuriame mokslininkai lygino pasaulio augalus, tokius kaip ženšenis, gvazdikėliai, raudonėliai, kiaulpienės ir kt., pagal poveikį žmogaus organizmui – nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų – nugalėjo arba buvo pripažintas augalu numeris vienas – būtent kiaulpienė, kurios pilna visur, kur eini, kurią su atkaklumu, o kartais ir įniršiu stengiamės išnaikinti, koneveikiame ją arba kaimynus, kurie savo darže kiaulpienių neišnaikina ir dar mums jų pūkų „užneša“. „Kai sužinosite kiaulpienės savybes, susisodinsite jas atgal ir dar kaimynui padėkosite“, – šypsodamasis šmaikštavo žolininkas. Jis pasakojo, kad kitose šalyse žmonės savo sodybose kiaulpienes sodina vietoje rožių, o pas mus atvirkščiai. Kiti, būna, vaistininko primygtinai prašo duoti brangių preparatų iš kažkur tolimoje šalyje, kalnuose, augančių augalų ir nesileidžia įtikinami, kad kiaulpienės ar spygliuočių produktai yra pigesni, o pasiruošus pačiam ir nieko nekainuotų, bet savo savybėmis gal net geriau padėtų nei „stebuklingas“ ir brangus atvežtinis preparatas.

Lengviau patikėti „stebuklinga“ tablete, negu pakeisti savo mąstymą

Šiame įtemptame, skubančiame pasaulyje taip yra lengviau ir paprasčiau. Kaip vaistininkas, po mokslų Kauno medicinos universitete dalį laiko dirbęs vaistinėje ir vaistų pramonėje, M. Lasinskas pateikė pavyzdžių iš savo patirties apie žmonių tikėjimą „stebuklinga“ vaistų galia, lieknėjimo tabletėmis, bet ne tuo, jog pirmiausia galbūt reikia keisti savo mąstymą, ieškoti priežasties ir pasekmės ryšio, mokytis suprasti savo organizmą ir jo siunčiamus signalus. „Žmonės tiki, kad nuo stebuklingos tabletės jau rytoj bus sveiki. Ateina ir sako: „Rūgštingumas man kyla, duok raniberlo“. Po savaitės jau prašo omeprtozolio, nes tas nepadeda. Prašo vis stipresnių vaistų, po pusės metų – jau nuo kepenų, nes ir kepenys nuo vaistų pradėjo „strigti“. Dar po pusmečio – ir nuo inkstų pridėk. Išsiklausinėjus paaiškėja, kad viso to priežastis – netinkama ir gausi mityba, prisivalgymas prieš naktį. Pasirodo, dešimt ar penkiolika metų kamuoja rūgštingumas, bet visą tą laiką žmogus gydosi tik vaistais arba žolėmis“, – lektoriaus nuomone, per kiek laiko žmogus eina į ligą, per tiek ir išgyja, tik pradėti sveikti, anot jo, reikia nuo požiūrio keitimo: „Jeigu į ligą žiūrime kaip į didžiausią bėdą ar bausmę ir ieškome tabletės, tai yra vienoks sveikimo būdas. Jeigu mąstome, kad liga duota kaip ženklas susiprasti, kad gyvenime kažką ne taip darome – kitoks. Gal padidėjęs rūgštingumas – tai perspėjimas nevalgyti „cepelinų“ prieš naktį arba pradėti mąstyti apie sveikesnį gyvenimą. Gal kelių sąnarių skausmas – tai ženklas, kad gyvenime prieš kažką nuolat keliaklupsčiaujame, kad tikslai turi būti kitokie (keliai atsakingi už mūsų tikslus). Žemas kraujospūdis duotas galbūt suvokti, kad energija ne ten nukreipiama, todėl jos trūksta. Jeigu žmogus nuolat kalba – „nenoriu tavęs matyti akyse, nenoriu šito darbo“, nuolat kartoja „nenoriu, nenoriu…“, tai akys sako, na, kiek tu gali prašyti. Jeigu nuolat kažkam kartoja: „Aš nevirškinu tavęs“, tai kiek skrandis gali nereaguoti“, – psichologines ligų priežastis aiškino žolininkas, pabrėždamas, kad psichologiniai momentai yra svarbūs gyvenime ir negalima į juos nekreipti dėmesio.

Keletas valandų Žvėrinčiaus miške, susipažįstant su čia augančiais augalais, renkant žoleles ir klausantis naudingų M. Lasinsko patarimų, kaip sudaryti žolelių mišinius, kaip ir kiek laiko juos vartoti, prabėgo greit. Žygio organizatoriai ir dalyviai dėkojo lektoriui už praktinę pamoką, po kurios buvo galima užduoti rūpimus klausimus bei įsigyti M. Lasinsko gaminamų žolelių arbatų, hidrolatų ir kitų natūralių priemonių.

Projektas „Aš už Lietuvą!“ kviečia prisijungti

Projektas „Aš už Lietuvą!“ kviečia rinktis gerą darbą savo šaliai ir padovanoti jį gegužės 27-ąją, kai švenčiama tarptautinė Kaimynų diena. Vėliau šis pilietinis projektas taps įvairias organizacijas, bendruomenes, savivaldybes ir savanorius vienijančia platforma iki pat Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo šventės.

Prisijungdama prie projekto organizatorių idėjos, Prienų rajono savivaldybė kviečia rajono savivaldybės bendruomenės narius prisijungti prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto pilietinio projekto (visos projekto partnerių siūlomos veiklos skelbiamos interneto svetainėje www.asuzlietuva.lt).