30 metų. Tiek laiko bendras darbas, vėliau tapęs realiu košmaru, vienija 72 prieniečius ir birštoniečius.

 

Prieš 30 metų būtent tiek Nemuno kilpų krašto gyventojų buvo atrinkti į specialų Černobylio atominės elektrinės (AE) avarijos likvidavimo būrį. 67 prieniečiai ir 5 birštoniečiai, dar tebesisklaidant virš Europos radiacijos debesims, traukiniu išvyko į pirmosios atominės avarijos likvidaciją. Tiek pat metų, sunkus darbas, patirtis bei radiacijos padariniai organizmui suvienijo juos į viena draugiją. Tiesa, 21 „černobylietis“ – jau gyvena tik draugų širdyse.

 

Suvaldę atomo skleidžiamą radiaciją ir ją bent laikinai numaldę černobyliečiai, kasmet paminėdami žmonijos istorijoje tūkstantinėmis mirtimis pažymėtą datą susirenka prie bendro prisiminimų stalo. Šiemet, po katastrofos praėjus 30 metų, dalis jų susirinko Birštono muziejuje.

 

Čia buvo ne tik vėl prisiminta istorija, pagerbti išėjusieji, bet ir atidaryta fotografijų paroda. Nuotraukose – akimirkos iš černobyliečių judėjimo gyvenimo bei „mirties zonos“. Ne vienas, likvidavęs avarijos padarinius, grįžta į uždarą Černobylio AE zoną. Aplanko tuščią Pripetės miestelį, apylinkes. Bando atrasti, prisiminti vietas, kuriose dirbo, rasti pastatus, kurie tada stovėjo kaip nauji, surasti transporto priemones, kuriomis likvidavo avariją.

 

Ilgamečio Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkui, dabartiniam judėjimo tarybos pirmininkui, laikraščio „Černobylietis“ redaktoriui bei Nemuno kilpų krašto černobyliečius vienijančio Kęstučio Kazlausko prisiminimuose dar neišblėsus mirtina tyla Černobylio apylinkėse. Pasak jo, nebuvo girdėt nei paukštelio, nei vabzdžio skleidžiamo garso.

 

1986 m. naktį iš balandžio 25 d. į 26 d., vykdant bandymus ir praradus branduolinės reakcijos kontrolę, Černobylio atominėje elektrinėje įvyko sprogimas, ir visa, kas gyva, kas nežuvo nuo pragariškos spinduliuotės, spruko kuo toliau nuo avarijos vietos. Tuo tarpu TSRS vadovybės sprendimas kuo greičiau likviduoti padarinius į nelaimės vietą kaip tik privertė atvykti daugiau nei pusę milijono avarijos likvidatorių. Šis sprendimas apsaugojo planetos gyventojus nuo nuolatinio radiacijos išmetimo į atmosferą, tačiau kančioms, ligoms ir mirčiai pasmerkė černobyliečius, t. y. Tuos žmones, kurie likvidavo avarijos padarinius.

 

Iki šios dienos skubama statyti atomines elektrines, tačiau kyla klausimas, ar esame pasiruošę užkirsti kelią avarijai arba, jai įvykus, greitai pašalinti padarinius? Rodos, ekonomiška, nauja, elementari energijos gamyba pavirto į sunkiai išsprendžiamą uždavinį. Apie sklindančios radiacijos padarinius buvo žinoma jau nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, tačiau avarijos likvidatoriai dengėsi tik medžiaginiais ir guminiais respiratoriais, dujokaukėmis, guminiais lietpalčiais ir viskuo, kas, deja, radiacijos nestabdė. Černobyliečiai iki šiol prisimena, kai darbui prie Černobylio AE pusmečiui buvo išduodamas vienas respiratorius. Tuo tarpu karininkai, aukštesni likvidacijos brigadų vadovai, juos galėdavo keisti tris kartus per dieną. Tiesa, vargu ar tai padėjo. Galime pasidžiaugti, kad šiandien ugniagesiai-gelbėtojai jau turi hidraulines žirkles ir per avariją automobilyje įstrigusį vairuotoją ar keleivį gali išvaduoti per keletą minučių, tačiau ar galime greitai paslėpti atominės avarijos padarinius?

 

Černobylio AE bei prieš keletą metų Japonijoje, Fukušimos AE įvykusios nelaimės parodė, jog galime tik sumažinti jų žalą aplinkai, tačiau ne visiškai pašalinti. Iš abiejų teritorijų sklindanti aktyvi spinduliuotė vis dar turi įtakos pasauliui ir jį keičia.

 

Daug radiacijos gavę daiktai, organizmai ne tik paveikiami patys, pakinta jų molekulinė struktūra, bet jie ir patys pradeda skleisti radiaciją. Jau žinoma, kad po Fukušimos AE avarijos į Ramųjį vandenyną nutekėjęs radioaktyvus vanduo apšvitino žuvis, gruntą bei aplinkinius vandens sluoksnius. Prie Fukušimos prefektūros Japonijoje uždrausta gaudyti žuvis, tačiau kaip jas sulaikyti tuose vandenyse? Puikiai žinome, kad žuvys migruoja, o kai kurios nuplaukia net į gretimas jūras ar vandenynus. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje, netoli Vokietijos krantų, dar prieš keletą metų buvo pagautas šioje jūroje negyvenantis ryklys. Vandens irgi nesulaikysi. Vandenyje prie Kanados krantų jau rasta radioaktyvaus, iš Fukušimos AE nutekėjusio cezio.

 

Černobyliečiai prisimena ir kur kas artimesnių mūsų kraštui faktų. Visi puikiai žinome, jog nesaugomas turtas gana greitai randa naują šeimininką. Ne kitaip buvo ir Černobylio mirties zonoje. Per keletą dienų evakavus visus gyventojus, Pripetė ir aplinkiniai kaimeliai tapo parduotuve, kurioje už nieką mokėti nereikia. Karo vagys – marodieriai –pradėjo savo sanitarinį darbą. Prie jų, žinoma, prisijungė ir avarijos likvidatoriai. Pasak K. Kazlausko, iš namų buvo nešama viskas – nuo buitinės technikos ir baldų iki rūbų ir indų. Černobyliečiai prisiminė, kaip vieno Lietuvos rajono avarijos likvidatorių grupė į Černobylį vyko trimis traukinio vagonais, o jiems grįžti jau prisireikė šešių vagonų.

 

Radiacija prisisotinęs turtas Pripetės daugiabučius apleidžia ir šiandien. Černobyliečių ekspedicijai pavyko fotoaparatu įamžinti ir šiandieninius šio „prekybos centro“ pirkėjus.

 

Pasak černobiliečių, didesnė nelaimė yra tai, kad jau 30 metų iš Černobylio AE apylinkių į rytinę Europą keliauja ne tik naujus šeimininkus suradę buities reikmenys, bet ir statybinės, šiluminės medžiagos.

 

Prisiminta, kaip dar prieš 30 metų matuoti radiometrai dar visai neseniai pradėjo traškėti prisiartinus prie vienoje Lietuvos sodyboje išverstų malkų. Kitą kartą radiometrai nenurimo vaikščiojant skalda išpiltu takeliu. Pasak černobyliečių, iš „mirties zonos“ pasklido ir anglys, įvairi statybinė mediena. Viskas, kas nemokama, leidžia užsidirbti visam būriui pervežėjų.

 

Ne ką linksmiau jaučiasi ir patys černobyliečiai. Jų sveikata prastėja beveik tokiu pačiu greičiu, kaip prastėja ir Lietuvos valdžios požiūris į žmones, kurių dėka jau 30 metų nereikia lauke vaikščioti „pasipuošus“ radiacijos nepraleidžiančiu kostiumu. Nemokama sveikatos priežiūra ir lengvatos černobyliečiams nuolat yra apkarpomos. Panašu, kad avarijos siaubą planuojama panardinti į užmarštį tiesiog atsikratant liudininkų.

 

Žiūrint į parodos nuotraukas, galima įžvelgti ne tik „mirusios zonos“ dabartinį šešėlį, bet ir avarijos likvidavimo mastą.

 

Padariniai nebuvo likviduoti per vieną dieną. jiems likviduoti prisireikė metų. Skaičiuojant sarkofagų statymą ir tvirtinimą. Nelaimės padariniai likviduojami iki šiol – jau 30 metų.

 

Turbūt ne vienas prisimena filmuotus kadrus iš Černobylio AE avarijos likvidavimo darbų. Daugelis pamena ir vieną pavojingiausių darbų– kupino radiacija grafito šlavimą nuo Černobylio AE stogo tiesiai į atsivėrusį reaktorių. Radiacinis fonas šioje vietoje buvo toks, kad jame likvidatoriai galėdavo dirbti tik nuo keleto sekundžių iki keleto minučių. Pamainomis dirbę likvidatoriai nuolatos keisdavosi, ilsėdavosi.

 

Ant šio stogo dirbo ir Prienų karinio komisariato pakviestas į „apmokymus“ birštonietis Romualdas Žaliauskas. Jam teko stovėti ant pasaulio ir energetikos istoriją pakeitusio taško krašto. Romualdas prisimena ir žvilgsnį į juodąją bedugnę.

 

Pasak R. Žaliausko, reaktorius pastoviai į atmosferą išsviesdavo radioaktyvių garų debesį. Dažniausiai tas debesis pakildavo kartą per valandą, kartais – ir dažniau. Visada matuojamas radiacinis fonas būdavo atidžiai stebimas ir po garų išmetimo. Kai radiacinis fonas pasiekus leistiną, saugią ribą, ant stogo išbėgdavo kaučiuko, gumos apranga ir semtuvais ginkluoti likvidatoriai. Vieno tokio išbėgimo ir valymo metu Romualdas priėjęs prie stogo krašto žvilgtelėjo ir į reaktoriaus širdį. Tiesa, pasak jo, per dūmų, garų kamuolius nieko ir nesimatė. Tik tamsa. Tamsi bedugnė, kuri vėliau, sušlavus visą radioaktyvų grafitą, užpylus cheminiais mišiniais bei uždengus sarkofagą, bent keliems metams buvo suvaldyta.

 

R. Žaliauskas dalyvavo ir filtruojančiųjų dambų statyboje. Gerai prisimena, kai buvo nurodyta darbus atlikti per pusę metų, o jo brigadai viską įvykdžius per 2,5 mėnesio jau buvo galima grįžti namo.

 

Černobyliečiai prisimena ir pirmąsias atvykimo į „mirties“ zoną akimirkas.

 

Atvykusiuosius pasitikę karininkai liepė neiti į miškus, neliesti žolės, nelįsti į vandenį, o praėjus keletui valandų visiems buvo įsakyta įsirengti laikinuosius būstus – ant tos pačios žolės, po tais pačiais medžiais. Saugumui išduoti respiratoriai buvo beverčiai. Černobyliečiai prisimena, kai numestus ant žemės respiratorius susirasdavo valkataujantys šunys ir netyčia juos užsidėję bėgiodavo aplink statybas.

 

Minėjimas baigėsi filmo apie kelionę į „mirties zoną“ peržiūra ir arbata draugų būryje. Prieš 30 metų įvykusią katastrofą ir jos padarinių likvidavimą černobyliečiai prisimena su šypsena veide bei juokingomis istorijomis, tačiau daugelis jų vis pasineria į gilius susimąstymus, prisiminimus, vedančius į tamsiąją bedugnę.

DSC_8893

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close