Redaktoriaus savaitė
Tėviškės laukus užplūdo ryškiai žalia ką tik išsprogusių medžių lapų bei šviežios žolės upė. Viskas, kas pusę metų gadino nuotaiką ir į širdį nešė tik liūdesį ir gėlą, pagaliau nusispalvino tomis spalvomis, kuriomis norėtume aukso plunksna aprašyti ir visą savo gyvenimą.
Plūstelėjus šilumai, džiaugsmas užplūdo ne tik širdį, bet ir rūbų lentynas. Tradicinis pavasario švarinimasis įgavo pagreitį. Visi šaltajam sezonui skirti ar šiaip pilki rūbai skraido ant žemės, o saulės spinduliuose ir galantiškuose rankų mostuose maudosi spalvingi, lengvučiai, gražiai prie kūno priglundantys rūbai. Tiesa, kai kurie ne taip jau gražiai ir priglunda…
Beieškant rūbų „iškratomi“ giliausi spintų, komodų ir kitų, žinoma, ne visai pagal paskirtį naudojamų baldų kampučiai. Atradimo džiaugsmą dažniausiai pakeičia tiesiog Veiverių seniūnijos laukais bildantys vagonai, pilni nusivylimo.
Vyrai, nerizikuokite savo sveikata! Leiskite moterims išlaisvinti savo begalinę fantaziją!
Frazės „ši suknelė dar nuo praėjusių metų nesusidėvėjusi“ ir „dar šiek tiek pasisuk…. va, dabar ši suknelė to iškilimo neišryškina…“ gali spalvingą ir paukščių čiulbesio pilną pavasarį paversti į ne tokį spalvingą ir dideliu džiaugsmu alsuojantį reabilitacijos laikotarpį.
Teisybė šiuo metu laiku tikrosios savo vertės neturi.
Teisybę reikėtų palaikyti namams, kuriuose atvira Jūsų širdis atveria kelią. Kelią į tikėjimą, kelią į save.
Atėjus šiltajam sezonui, bažnyčios atveria ne tik širdis, bet ir duris. Dideliems, šaltiems pastatams vasara – bent trumpas laikas, kai parapijiečiai negali skųstis šaltais suolais, nušalusiomis rankomis ir baime užsikrėsti nuo jau sušalusiųjų.
Į bažnyčias plūstelėjusi šiluma vilioja ne tik nuolatinius jos lankytojus, tačiau ir nuo Dievo pabėgusios aveles. „Dievas labai myli tuos, kurie grįžta pas jį“, – sakoma net Šventajame Rašte. Netgi labiau už tuos, kurie, nors ir garbina jį kasdien, tačiau neatveria jam širdies.
Dažnai einame į maldos namus. Nes reikia. Dažnai kalbame maldas. Nes reikia. Dažnai šloviname tai, kuo tikėti vertė tėvai. O ar patys tikime kažkuo?
Tūkstančius kartų mums primenama, kad reikia atverti širdį ir tikėti. Tačiau tikime tik tuo, ką matome. Garbiname stabus. Ir vos tik stabai dingsta iš mūsų regėjimo lauko, savo širdį atveriame pagundoms. Pamirštame, kad Dievas yra visur. Pamirštame, kad Dievas supranta visas kalbas. Pamirštame, kad Dievas beldžiasi į duris ir laukia, kol jas atidarysime.
Ir visa tai pamiršę, net po keliolika kartų per savaitę pažeidę vos ne visus dar mažomis rankutėmis vartytuose Katekizmo puslapiuose surašytus įsakymus, einame į bažnyčią ir jaučiamės šventi.
Valandos trukmės kančia, kurios metu kopijuojame pomirtiniam gyvenimui besiruošiančių moterėlių judesius ir dažnai nesėkmingai bandome atkartoti tai, ką jos kalba, atperka viską. Ir nesuprantame, kodėl mums taip viskas nesiseka?
Gal todėl, kad ir savo gyvenime tikime ne savimi, o daiktais?
