Laukai vėl suskambo mažųjų giesmininkų dainomis, o namuose vėl pakvipo šviežios gėlės.

Vėl atėjo pati gražiausia diena. Diena, kai gamta leidžia mamoms padovanoti ne tik šaldytuvuose ant ratų ilgas valandas gulėjusias gėles, bet ir tas, kurios jau pražydo laukuose, darželiuose, pakelėse.

Daug kas pasakys – pigu. Bet ar tikrai?

Atėjo laikai, kai pakeliauti gimtinės laukais vingiuojančiu takučiu reikia daugiau pastangų, negu automobiliu įveikti šimtus kilometrų. Skubame, lekiame. Lygiai taip pat kaip ir laikas. Pasižiūri – sukasi lėtai laikrodžio rodyklės. Tarsi koks genys sekundes rodančioji kaukši ir priverčia nerimauti – kada, kada ta didžioji rodyklė pajudės. Bet tik nusisuk akimirkai. Tarsi vėjo gūsis viduržiemį kepurę nuo galvos nupūtęs – pralekia nesustabdomas laiko žvarbus vėjas. Žvilgteli į kalendorių, o ten – jau pusės metų lapelių nebėra. O laikrodžio sekundinė rodyklė vis dar tyliai ir lėtai kaukši.

Žiūrime į laikrodį ir negalime suprasti, kodėl jis eina lėčiau už mūsų bėgančias dienas. Greičiau už mūsų lyg pro šalį triratuku pralekiančią vaikystę, ilgesingomis svajomis ryškiai šviečiančią jaunystę, švelniu rūpesčiu papuoštą tėvystę. Stop. Čia ir sustoja laikas.

Čia laikrodžio sekundinės rodyklės jau pradedame nebematyti. Ji pradeda suktis kaip ventiliatorius. Laiką pastebime tik skaičiuodami metus. Ir tie galiausiai pasidaro matomi tik per jubiliejus.

Net nepastebime, kai mamos pasipuošia balta karūna. Net nepastebime, kada guvi, paskui mus bėgiojusi jauna moteris tampa lėtai judančia ir vis rečiau matoma moterėle. Net nepajuntame, kada žodį „mama“, pakeičia žodis „močiutė“. O laikas nesustoja. Jis – begalinis. Amžinas, bet kartu ir laikinas.

„Noriu pailsėti“ – tariame ir atsisėdame prieš televizorių. Taip buvo, kai buvome jauni, kai užaugome ir kai užaugo mūsų vaikai. Tačiau niekas kitas taip nestebina kaip mamos.

Būdamos merginos, jos gyvena ta patį gyvenimą, kaip ir visi būdami jauni. Tuomet, kai ir sunkiu darbu, ir didele meile, ir švelniu rūpesčiu jau būna užauginusios savo vaikus ir netgi tuomet, kai pripažįsta, jog sveikata nebe ta, jos pirmos pakyla nuo kėdės ir skuba paruošti valgyti. Tiems vieninteliams. Vieninteliams, dėl kurių gyvena.

„Pailsėk, sūneli“, „nesivargink, dukrele“. Prieš akis prabėga tie nerūpestingi momentai. Visada ant stalo garuojantis maistas, šviežiu lauko kvapu kvepiantys švarūs rūbai, pūko patalais paklota lova ir kasdienės maudynės.

Ar susimąstėme, kada miegodavo mūsų mamos?

Ko gero, kažkurio laiko tarpu tarp mūsų paguldymo miegoti, vakarienės indų išplovimo ir pusryčių ruošimo.

Laikrodis tiksi toliau. Karūnos bala.

„Leisk, Mama, padėsiu Tau“.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close