home Kultūra Lietuva ir Dievas vienoje širdy. Didžioji klebono Jono Karvelio tremtis iš Lietuvos į okupuotą Lietuvą

Lietuva ir Dievas vienoje širdy. Didžioji klebono Jono Karvelio tremtis iš Lietuvos į okupuotą Lietuvą

Šlėktų išpuoliai. To meto sulenkėjusi Birštono visuomenė nemėgo erudito, nuoširdžiai bendraujančio su paprastu sodžiaus žmogumi, išklausiančio ne tik jo dvasios išpažintį, bet ir jo gyvenimo skausmus. Vietiniai šlėktos griežė dantį ir ieškojo būdų, kaip uolų „litvomaną“ išjuokti.

1910 m. į Vilniaus vyskupijos kuriją kreipėsi grafas Algirdas Radziminskis, Janas Odovskis ir Kazimieras Polidovskis. Jie piktinosi tuo, kad klebonas Jonas Karvelis nepriėmė už dyką jų, kaip „garbingų“ žmonių, į klebonijos poilsiavietes. Ir klebonas neapsiriko, nes vėliau minėtieji svečiai visaip palaikė prekeivį Favianą Vyšnevskį. (LVIA ,,f.694, ap. 3, b.1062 ,,l.22-25“) NEŽINAU, AR GERAI IR NETURIU, KAIP PATIKRINTI. Šlėktų parakas seko, bet jie ir toliau atakavo Birštono kleboną Joną Karvelį. Labiausiai juos siutino tai, kad nuo1916 m. parapijiečiams pradėjo išdavinėti įvairias pažymas lietuvių kalba (žr. iliustraciją – V. K).1912 m. balandį į Vilniaus vyskupijos kuriją kreipėsi Trakų apskrities teisėjas Ježis Adamovičius, pranešdamas, atrodytų, gan rimtą naujieną: „Kunigas Jonas Karvelis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal baudžiamojo kodekso 121 straipsnį – ieškovui Salicholui Ščiuckiui padarytas 30 carinių rublių nuostolis. (Ten pat, p. 25).Viskas paaiškėjo po klebono paaiškinimo vyskupijai: „Turiu garbės Jums pranešti, kad man buvo pranešta, kad Trakų apskrities 5-ojo policijos skyriaus esu traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal girtuoklio Birštono paštininko parodymus, mano šuo sudraskė jam paltą. Mano šuo taikus, per daugiau kaip dešimtį gyvenimo Birštone metų nieko nėra užpuolęs. Apie tai turiu Jums nuolankiai pranešti.“ (Ten pat, p. 26) Sprendžiant iš to, kad klebono byloje nėra daugiau dokumentų šia tema, klebono nuteisti nepavyko. 1916 m. Merkinės dekanas kunigas V. Mironas nukreipė Birštono klebonui du pavėlavusius1914 m. ir1915 m. skundus iš Suvalkų. Juos parašė Suvalkų dažytojas Kazimieras Franckievičius. Vyko I-asis pasaulinis karas, todėl tokia ilga buvo laiškų kelionė. Abiejuose skunduose rašoma, kad Kazimieras Franckievičius, rekomenduotas bažnyčių meistro Adomo Karaliaus,1914 m. birželio mėn. dažė Birštono bažnyčios viešbučio langus ir duris. „Turėjau dažyti duris ir langus, kurių buvo 115. O lig šiolei klebonas su manimi tik dalinai atsiskaitė.“ (Ten pat, p. 27) Klebonas Jonas Karvelis savo paaiškinime vyresnybei nurodė, kad su skundo autoriumi buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje buvo numatytos kokybiško darbo atlikimo sąlygos. Kazimieras Franckievičius darbus atliko nekokybiškai, neatliko glaistavimo darbų, todėl nuo langų dažai greit nutrupėjo. Be to, jis nudažė mažesnę langų dalį, negu buvo sutarta. „Jo skundą neigiu ir už darbo broką tikrai nemokėsiu.“ (Ten pat, p. 27) Tai buvo paskutinis bandymas įgelti klebonui. Tai nė kiek nepakenkė klebono autoritetui. Bažnyčios statytojas, lietuvybės žadintojas, atlietuvinęs parapiją, kvietęs į blaivybę, ir dabar yra daugelio mūsų širdyse.1918 m. vasarį Jonas Karvelis sutiko labai pakiliai ir turėjo labai daug sumanymų. Bet1918 m. balandžio 18 d. į Birštoną iš Valkininkų atėjo Merkinės dekano, Vasario 16-osios akto signataro Vlado Mirono laiškas lotynų kalba: „Kviečiu Tave atvykti mane pakeisti ir vadovauti Valkininkų bažnyčiai.“ (Ten pat, p. 28) Vladas Mironas norėjo kaip signataras atsiduoti Lietuvos valstybės kūrimui. Birštone klebonu buvo paskirtas T. Akstinas. Kitą dieną Birštonas su Jonu Karveliu labai nuoširdžiai, netgi graudžiai atsisveikino.  

Lietuvybės kovos lauke

Nuo pat atvykimo į Valkininkų parapiją klebonas nuoširdžiai atsidėjo sielovadai, susipažino su vietos žmonėmis.1919 m. balandžio 20 d. Valkininkus užgrobia pilsudskinė Lenkija. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų klebonas pasipriešino, kad rašomi į bažnyčios metrikas vietovardžiai būtų lenkinami. „Ogrodniki“ turi būti rašomi „Daržininkai“, „Lejpuny“ – „Lieponys“, „Jurkane“ – „Jurkonys“ ir t. t. (Ten pat, p. 40) Jau balandžio 27 d. klebonas rašo laišką naujajam Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui. Suprasdamas, kad lietuvį vyskupą supa lenkiška aplinka, laišką parašė lenkiškai. „Lenkų kariuomenė užėmė Valkininkus balandžio 20 d. ir nuo tol visiems nėra ramybės. Klebonijoje kariuomenė buvo įsikūrusi iki liepos 10 d. 4-asis ulonų pulkas ne tik patuštino klebonijos maisto atsargas, bet ir pareikalavo atiduoti 130 vežimų pašaro arkliams. Užrakinome tvartus ir svirnus ir davėme tik 24 vežimus, kaip ir priklausytų. Žada atimti. Vietoje 4-ojo ulonų pulko šiomis dienomis atvyko 11-asis. Bet ir su juo sutarti sunku.“ (Ten pat, l.57) Klebonas Jonas Karvelis reikalavo, kad vyskupas padėtų išsireikalauti 6 000 markių už jam padarytą žalą. Išsireikalauti nepavyko, o lenkų valdžia šio drąsaus lietuvio kunigo reikalavimo niekada neužmiršo. Pasipylė daugybė lenkų okupacinės valdžios pretenzijų, kad klebonas bažnyčios metrikose pavadinimus rašo lietuviškai. Lenkai aiškino, kad Valkininkai priskirti Eišiškių gminai, kurioje gyventojų daugumą sudaro lenkai, todėl ir pavadinimai turi būti tik lenkiškai. (Ar mūsų skaitytojas neįžvelgs tam tikrų analoginių reiškinių dabartinėje Vilniaus rajono savivaldybėje? –V. K.) Į tai klebonas Jonas Karvelis Vilniaus vyskupijos kurijai atsakė, kad jis negavo jokio Eišiškių gminos nurodymo ir be tokio nurodymo negali pavadinimus rašyti lenkiškai. Valdžios skundai pasiekė Varšuvą, ir karinė komendantūra pradėjo reikalauti, kad iš Jono Karvelio būtų atimta Valkininkų parapija. (Ten pat, p. 50)  Lenkų karinė komendantūra du kartus (1921 m. ir1922 m.) įsiveržė į kleboniją, išvarė šeimininkę ir kitus artimuosius, gyvenusius kartu su klebonu, atėmė visą lietuvišką literatūrą, net maldaknyges. Nepavykus išgąsdinti klebono, buvo trukdoma jam suteikti Lenkijos pilietybę. Nebūdamas Lenkijos piliečiu okupuotoje Lietuvoje, kunigas būtų nušalintas nuo kunigavimo.1924 m. balandžio 15 d. klebonas rašė laišką vyskupui Jurgiui Matulaičiui: „Jūsų Ekscelencija, visos mano pastangos išgauti pilietybę, berods, nueis niekais, nes jau yra „poufny“ nurodymas parubežiniams sargams. Jie turi mane pervežti per rubežių, šiandien apie tai sužinojau. Ištremtų mane tuoj pat po Velykų, balandžio 23-30. Galėsiu pasiimti vieną arklį, vieną karvę ir šiek tiek būtinai teikalingų daiktų. Toks esąs Starostos nurodymas. Galutinis apeliacijos terminas – balandžio 25 d. Laukiu savo advokato prašymo. Pasistengsiu nuorašus atsiųsti Jūsų Ekscelencijai kuo greičiausiai. Bučiuoju rankas ir meldžiu Ganytojo palaiminimo. Valkininkų klebonas Jonas Karvelis“ (Ten pat, p. 68)  

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close