Ūkininkai reikalauja dėmesio smulkiems ir vidutiniams šeimos ūkiams

Balandžio 23 dieną Prienų savivaldybėje vyko Prienų rajono ūkininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo Prienų savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius, Seimo nario Andriaus Palionio padėjėjas Arūnas Vaidogas, savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos įgaliotas tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis, Lietuvos pienininkų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis, Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius ir kai kurie Prienų savivaldybės tarybos nariai.

 

Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius pateikė informaciją apie bendrą žemės ūkio padėtį, trumpai supažindino su susitikimo darbotvarke ir pristatė svečią, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos įgaliotą tarybos pirmininką Vidą Juodsnukį. 

Svečias skaitė pranešimą apie aktualias ūkininkų problemas, ypač atkreipdamas dėmesį į smulkius ir vidutinius ūkininkus, kurie lieka užmiršti, nedalyvauja ES projektuose ir negauna jokios paramos. Pasak pranešėjo, visai kitokia ūkininkavimo praktika yra kitose šalyse, kur teikiami prioritetai šeimos ūkiams.    

Per 12 metų, kai šalis įstojo į ES, buvo keletas programų (pradedant SAAPARD), skirtų kaimo plėtrai. Tačiau žinome, ir kaip jas sekėsi vykdyti. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) surinko 1000 specialistų, kurie tikrino, ar teisingai panaudojamos lėšos, o tokiai tikrintojų armijai išlaikyti taip pat reikia nemažai lėšų.

V. Juodsnukis patikino, kad šiuo metu žemės ūkio kryptis ir modelis nenustatyti, nėra jokių gairių, kuria kryptimi reikia eiti, kur investuoti ir ką kurti.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 3 proc. modernių ūkių, kurie turi visą reikalingą įrangą, visi darbai mechanizuoti, kompiuterizuoti. Tačiau jų tik mažuma, ir kaip su jais konkuruoti smulkiems ūkeliams, kurie yra dažno ūkininko pragyvenimo šaltinis?

„Prieš keletą metų teko lankytis Olandijoje ir bendrauti su ten gyvenančiais ir dirbančiais ūkininkais. Jie sugeba gerai gyventi ir pragyventi laikydami tik 10 karvių, nes patys pagamintą produkciją perdirba ir parduoda, o administravimas sudaro tik 10 proc. Olandijoje ir smulkūs ūkininkai turi galimybę išeiti į rinką, nes nustatyta, jog mažuose ūkiuose pieno kokybė geresnė. Lietuvai reikia gero logistikos centro“, – sakė V. Juodsnukis.  

 

Gamyklos statyba stringa

Jau seniai kalbama, kad išeitis viena – visiems pieno gamintojams turėti savo perdirbimo įmonę, patiems parduoti produkciją. Anot svečio, tai yra vadinama kooperacija. Lietuvoje kooperatyvų dar labai mažai, o kai pieno gamintojai užsimojo pasistatyti savo pieno perdirbimo gamyklą, trukdžių atsirado labai daug. Įsteigę kooperatyvą „Pienas LT“, pieno gamintojai pradėjo statyti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, kuri išspręstų pieno produkcijos realizavimo problemą, sudarytų konkurenciją veikiančioms 5 didžiosioms pieno perdirbimo įmonėms ir teigiamai paveiktų žalio pieno supirkimo kainą. Šios įmonės statyba eina į pabaigą, tačiau jai užbaigti trūksta lėšų. Pieno gamintojai ir vėl nesulaukia Vyriausybės paramos, o ir bankai neskuba duoti paskolų. Taip ir sukasi užburtas ratas. Tačiau vienaip ar kitaip ši pieno perdirbimo įmonė turėtų pradėti veikti, nors kol kas ir ne visu pajėgumu.

„Visame pasaulyje ieškoma būdų, kaip skatinti smulkius ūkininkus kurti šeimos ūkius ir iš jų pragyventi. Jeigu kaime neliks smulkiųjų ūkininkų, neliks Lietuvos kaimo. Lietuvoje yra pati didžiausia emigracija. Už emigraciją atsakomybę turi prisiimti politikai ir valdžios atstovai, kurie nenusprendžia, kuria kryptimi pasukti kaimą“, – sakė V. Juodsnukis.  

Pranešėjas kalbėjo ir apie žadamą įvesti lengvatinį PVM maisto produktams, nes mūsų žmonės vis tebetraukia į Lenkiją apsipirkti, kur dauguma prekių pigesnės negu pas mus. Politikai diskutuoja , bet niekaip nesupranta, kad reikia kelti savo ūkį, o ne Lenkijos.

V. Juodsnukis kalbėjo ir apie galimybes ūkininkams prekiauti turgeliuose savo pagaminta produkcija, pieno pardavimo galimybes kiemuose. Tačiau ir šiuos leidimus lems valdžia.

Žemės ūkis išgyvena sunkius laikus – problemų gausu ne tik pieno sektoriuje, bet ir augalininkystėje, niekaip neįsibėgėja kooperacijos procesas.

 

Sudėtingiausia situacija pieno sektoriuje

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pripažino, kad sudėtingiausia situacija yra pieno ūkyje. Tai tęsiasi jau dvejus metus ir dar galo nematyti.

Pasak A. Stančiko, apie kooperaciją kalbama ir Žemės ūkio ministerijoje. Kodėl žmonės nesijungia į kooperatyvus? Todėl, kad jie nemato perspektyvos ir naudos. Kaip pavyzdį kalbėtojas pateikė kooperatyvą „Pieno gėlė“, kurios nariai – maži ūkiai – nėra PVM mokėtojai. Tačiau ką nors perkant jiems tenka mokėti PVM. Kooperatyvai teikia ir agropaslaugas. Tada kiekvienam kooperatyvo nariui nėra būtinybės turėti savo techniką, nes žemės dirbimo paslaugas teikia kooperatyvas. Tačiau ši paslauga pabrangsta, nes valstybė teikiamas žemės dirbimo paslaugas jau įvardija kaip verslą. Tai kas gi tada yra žemės ūkis, kas yra žemės ūkio veikla? Kooperatyvai žlugdomi, o niekas to nemato.

ES skiriamą paramą iki šiol daugiausia gavo dideli ūkiai, kurie jau turi gerą technikos bazę, gerai įvaldę visas technologijas. O ką daryti mažų ūkių savininkams? Kuo jiems verstis, kad galėtų išgyventi?

Kalbėdamas apie žemės ūkio ministrės poziciją, A. Stančikas pastebėjo, kad nėra jokio pastovumo, tik nuomonių kaita. Dažnai minimas mažų ūkių, dirbančių 10 ha žemės ir laikančių 5 karves, neperspektyvumas. Kuo tada verstis kaime gyvenantiems žmonėms, kurie dar neišbėgo iš Lietuvos? Daržais? Ir tokiu atveju, derėtų gerai pagalvoti, kad žmogus neliktų apgautas. Daržovės šiuo metu yra brangios prekės, tačiau ir iš to daromas biznis. Ne kiekvienas turi galimybes ilgai sandėliuoti, fasuoti...

 

Reikia kooperuotis

„Pieno gamintojai turi kooperuotis, bet tam turi būti sudarytos sąlygos. Premjeras sakė, kad sutarė su perdirbėjais, jog du mėnesius pieno kainos nemažės, tačiau perdirbėjai jau pranešė, kad žaliavinio pieno kaina dar kris. Negeri dalykai vyksta, galima įtarti, kad žaliavinis pienas vežamas iš kaimyninių šalių, tik kažkur kelyje virsta lietuvišku... Gegužės pradžioje žadame vykti į Latviją ir kalbėtis su latviais“, – sakė A. Stančikas.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas taip pat kalbėjo apie būtinybę įsteigti rizikos valdymo ar savišalpos fondą. Pasak A. Stančiko, valdžia turi imtis priemonių ir kažką daryti, nes pieno gamintojai vėl rengs mitingą, tik šį kartą keliuose.

Pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis jokių viltingų prognozių nepateikė. „Tai, kas šiandien vyksta žemės ūkyje, sunku prognozuoti. Ministrė tūpčioja vietoje, jokių konkrečių žingsnių nedaro. Mūsų žmonės budi prie Žemės ūkio ministerijos. Pieno asociacijos taryba siūlo pradėti bado akciją. Svarstoma galimybė, atlikus pavasarinius laukų darbus, išvažiuoti su technika į kelius. Su šita ministre nieko nebus. Nebus ir dėl to, kad žemės ūkiui ir NMA vadovauja Darbo partijos atstovai, kurie nelabai žino, o gal ir nenori nieko daryti. Toks tampymas nuves į nežinomybę arba į niekur. Tačiau didžiausia bėda – mes patys, mūsų vienybės nebuvimas. Išlikimas – mūsų pačių rankose. Mes turime reikalauti, pageidauti, o valdžia turi spręsti ir derinti“, – kalbėjo J. Vilionis.

Meras A. Vaicekauskas pastebėjo, kad reikia ne dejuoti, o priimti konkrečius sprendimus. Reikia pinigų pieno gamyklos užbaigimui – turim tai įvardinti ir visi prisidėti. Reikia visoms žemės ūkio organizacijoms rasti bendrą kalbą, stengtis, kad nebūtų priešpriešos. „Reikia išlaikyti visus ūkius, juk sunkmetis pasibaigs. Noriu paraginti priimti produktyvius sprendimus“, – sakė meras.

Tarybos narys, žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ pirmininkas Algimantas Šidlauskas taip pat pritarė nuomonei, kad reikia kooperuotis. Tačiau kartu ir pastebėjo, kad į šį pasitarimą susirinko labai mažai ūkininkų. Juk ši problema aktuali visam žemės ūkiui, todėl visi turi dirbti vieningai. „Lenkai sugeba pas mus atvežti pigesnės produkcijos, sugeba pritaikyti mažesnį PVM. O ką daro mūsų valdžios atstovai. Dotacijos iš valstybės negalime reikalauti, jeigu dirbame, turime užsidirbti“, – sakė A. Šidlauskas.

Pasitarime taip pat buvo kalbama apie žemės nuomą ir pirkimą, apie tai, kad smulkiems ūkininkams nėra galimybės įsigyti žemės, kad yra nemažai ūkininkų, kurie žemės nedirba, o ją deklaruoja ir pasiima išmokas. Akmenukas mestas ir į Žemės ūkio rūmų daržą – nėra demokratijos, atstovaujama tik stambiems ūkiams. Susitikimo dalyviai kalbėjo ir apie mažų ūkių galimybę dalyvauti projektuose, ir apie galimybę sudėlioti programas paketais.

Mero pavaduotojas A. Marcinkevičius paragino nieko nebijoti ir jungtis į kooperatyvus.

Diskusijų pabaigoje savo nuomonę išsakė ir ūkininkai. Pasak ūkininkų, apie kooperatyvus šnekama jau gal 25 metus. Reikia gero Ūkininkų sąjungos lyderio, kuris sugebėtų suvienyti žmones. O dabar kalbama, kad vienam ar kitam žemės ūkis yra tik hobis, o ne pragyvenimo šaltinis, tai ūkininkai ir nesistengia. Ar daug jų važiavo į mitingą Vilniuje? Žinoma, jeigu Vilniaus gatves būtų užplūdę 20 tūkstančių, o ne 2 tūkstančiai žemdirbių, reakcija būtų kitokia. Galų gale, reikia priimti konkretų sprendimą ir surinkti pinigų pieno gamyklai užbaigti. Juk puikiai žinom, kad tada bus kažkas padaryta.

 

Reikalavimas dėl šeimos ūkių

Susirinkimo dalyviai vieningai balsavo, kad žemdirbių reikalavimą reikia nusiųsti LR Prezidentei, premjerui, Seimo reikalų komitetui, žemės ūkio ministrei bei Žemės ūkio rūmų pirmininkui.

Reikalavime rašoma: „Smulkieji ir vidutiniai šeimos ūkiai vyrauja visoje Europoje ir pasaulyje (97 proc.). Ir Lietuvoje jie pagamina didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos. Tačiau Lietuvoje ES parama kaimui dalinasi labai siauras – apie 7 proc. ūkinių subjektų ratas. Per 100000 Lietuvoje įregistruotų ūkininkų ūkių negalėjo pasinaudoti jokia investicine parama. ŽŪM paruoštos paramos taisyklės ir reikalavimai ūkininkams yra per griežtos ir sunkiai suprantamos, o galimos sankcijos už net neesminius neatitikimus gali visiškai sužlugdyti ūkius. Tokia žemės ūkio politika naikina Lietuvos kaimą. Valstybės ekonomikos ir socialinės gerovės pagrindas yra smulkusis ir vidutinis verslas. Nebuvo įsisąmoninta, kad nepakankamas dėmesys šioms sritims gali virsti nacionalinių grėsmių prielaida. Stambiausieji ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės turi suprasti, kad godumas dalinantis paramą gali atsigręžti prieš juos pačius. Ankstesnė ES paramos teikimo sistema yra keistina iš pagrindų. Gaunamą paramą turi justi visas kaimas, o ne pavieniai pastovūs jos gavėjai.

2014–2020 metų ES paramos laikotarpis gali būti paskutinė galimybė reorganizuoti Lietuvos kaimą ir visą žemės ūkio gamybą. Mes, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos atstovai, prašome visų Lietuvos valdžios institucijų nukreipti visą galimą teisinę, intelektualinę ir ekonominę paramą stiprinti smulkųjį ir vidutinį šeimos ūkį, skatinti smulkųjį ir vidutinį kaimo verslą. Tik vidutinis šeimos ūkis, smulkieji kaimo verslai išsaugos gyvybingą Lietuvos kaimą, o Lietuvos gyventojus aprūpins kokybiškais ir sveikais maisto produktais“.

DSCF2373

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close